Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras per pastaruosius metus neatpažįstamai pasikeitė tiek išoriškai, tiek repertuaro turiniu. Apie tai ir papasakojo šio teatro vadovas Gintautas Kėvišas.
Kas turėtų teatrui vadovauti - menininkas ar vadybininkas?
Geriausia, kad vadovautų gebantis tai daryti, duoti daugiausiai naudos teatrui, pakelti jį į aukštesnį lygį, įtvirtinti Lietuvos ir Vakarų kultūriniame gyvenime. Diskusiją jūsų keliamu klausimu laikyčiau pasenusia, nereikalinga. Nesvarbu, ar vadovaus menininkas, filosofas, vadybininkas, ar psichologas. Tereikia, kad jie turėtų įvairių sugebėjimų.
Kokių?
Visų pirma vadovas turi būti drąsus, antraip pažangos nebus. Antra, jis turi būti valingas. Pagaliau turi būti logiškas. Logika padeda rasti racionaliausius, teisingiausius sprendimus. Įstaigos vadovui privaloma visų veiksmų logika, kadangi jis turi priimti sprendimą ir už jį atsakyti. Štai kodėl turi būti ir drąsus.
Kuri kėdė minkštesnė: ar Filharmonijos vadovo, ar ši? Kur buvo daugiau kūrybinio darbo, ne tik administracinės veiklos?
Nepaminėjote dar vienos “kėdės” - ministro, kuri gali pasirodyti taip pat labai minkšta. Manau, kad dirbdamas visuose postuose stengiausi eiti į priekį. Mano “credo” - labai paprastas: niekada ties pasiektu nesustoti, svarbiau už pasiekimus - procesas. Sustojimas, pasitenkinimas reiškia pražūtį - asmenybės, žmogaus, vadovo. Antra vertus, kad ir kokias pareigas užėmiau, visada vadovavausi principu: darbas bus įdomus tiek, kiek aš jį tokį padarysiu. Ši nuostata slypi mano charakteryje. Tas “ego” man labai svarbus. Neneigsiu, kad esu pakankamai egocentriška asmenybė. Suprasdamas visų “minkštų kėdžių” laikinumą, sėdėdamas kiekvienoje iš jų dirbau taip, tarsi ji būtų amžina. Nesikankinu, kad dirbamas darbas vieną dieną gali pasibaigti. Tai išmetu iš galvos. Tuomet atsiranda visai kiti kriterijai, impulsai. Todėl gali darbui atsiduoti visu 100 proc. Mano turėtos pareigos davė didžiulį patyrimą. Filharmonijos direktoriumi tapau būdamas 33 metų. Nuėjus kelią nuo Filharmonijos iki ministerijos susiformavo daug greitesnė reakcija, sustiprėjo drąsa, susikaupė visa tai, kas vadinama patirtimi. Filharmonijoje ant mano stalo stovėjo 2 kompiuteriai ir daug kitokios technikos, čia, kaip matote, stalas tuščias.
Kaip be visos šiuolaikinės įprastos technikos išsiverčiate?
Paprastai. Esu visiškai susikoncentravęs į savo tiesioginę pareigą vadovauti, bet nedirbti techninio darbo. Bet kurią atsirandančią problemą tučtuojau stengiuosi išspręsti. Ant stalo patekę popieriai keliauja į šiukšlių dėžę arba patenka tam, kuris pagal pareigas atsakingas keliamą problemą išsiaiškinti. Darbe nesinaudoju nė elektroniniu paštu. Iš interneto informaciją turi rinkti ne vadovas, bet pavaldinys. Jis turi apibendrinti ir referuoti savo vadovui. Kitas dalykas namuose.
Šiandien galiu atvirai ir drąsiai pasakyti: kada esu teatre, galvoju tik apie jį ir nieką kita.
Jūs esate ir kūrybos žmogus. Ar nejaučiate, kad kūrybą užgožė administravimas?
O jūs manote, kad administravimas nėra kūryba? Ir dar kokia kūryba! Vadyba teikia neišpasakytai daug galimybių, tai nepaprastai įdomus darbas. Visos pareigos, kurias man teko užimti, buvo fantastiškai įdomios! O teatras - pati fantastiškiausia vieta! Tuo save įtikinu ir patikiu. O į klausimą apie kūrybą atsakysiu Jules’o Renard’o žodžiais: “Galima prarasti visus pojūčius, negalima prarasti sveiko proto”.
Kas padeda neprarasti?
Sveikas protas. Niekuomet savęs per daug nevertinau kaip kūrėjo, t.y. pianisto. Aš galėjau būti geras pianistas, rengdavau koncertus. Bet turėjau charakterio stiprybę įvertinti save visame kontekste, matyti savo neigiamas puses. Tai ne visiems pavyksta.
Sakoma, kad nepaprastai sunku dirbti su menininkais. Teatruose verda užkulisinis gyvenimas. Kaip jums sekasi su tuo tvarkytis?
Sunkiausia dirbti su negabiais ir neprotingais žmonėmis. Jų yra visur. Nepasakyčiau, kad teatre ar kitoje kultūros įstaigoje sunkiausia dėl to, kad ten dirba menininkai. Priešingai. Dar sykį pabrėžiu, kad sunku dirbti su negabiais ir neprotingais. Žinoma, aš noriu matyti gabius, su jais dirbti. Esu iš tų žmonių, kurie džiaugiasi kitų pasiekimais. Inteligentais galime laikyti tik sugebančius džiaugtis kitų sėkme. Čia teatre - daug gabių žmonių. Kovo 4 d. žiūrėdamas “Rigoletto” buvau pakylėtas, maloniai priblokštas nepaprastai gabių jaunų žmonių - Joanos Gedmintaitės ir Edgaro Montvido atliktų vaidmenų. J. Gedmintaitė pirmą kartą atliko Džildos vaidmenį ir tai jai pavyko absoliučiai fantastiškai!
Kas teatruose sukelia intrigas?
Pavydas.
O kas lemia pavydą?
Pavydo motina - negabumas, netalentingumas. Padėčiai, turtui sukaupti būtini sugebėjimai. Negabumas - visų negerovių pagrindas, ypač jeigu toks žmogus šio fakto nepripažįsta. Be to, tokie yra atkakliausi.
Ar jums patinka LNOBT kolektyvas?
LNOBT kolektyvas - labai įdomus, įvairialypis. Tai drįstu sakyti turėdamas 18 metų vadovavimo patirtį. Visi - asmenybės, ypač solistai, bet tai ne problema, o privalumas. Viskas pakankamai miela. Matai dalies žmonių užsiangažavimą, norą būti didesniems, negu jie pajėgūs, negu leidžia charakteris. Bet tas pakankamai įdomu ir ne itin problemiška. Per 1,5 metų vadovavimo teatrui laiką įsisąmoninau, kad reikia bendrauti, mokėti su jais šnekėti ir įtikinti. Žinoma, girdinčius. Su negirdinčiais pokalbis trunka 30 sekundžių. Gyvenime labiausiai nepakenčiu demagogijos. Jeigu kas nors kokią demagogiją norėdavo paleisti, tai paleisdavo man nesant, man negirdinti.
Kokie artimiausi planai?
Teatro pagrindinė funkcija - statyti spektaklius ir kiek galima geresnius. Anksčiau teatras per sezoną pastatydavo 1-2 premjerinius spektaklius, kartais - nė vieno. Pernai užsibrėžėme tikslą - 6 premjeras. Padarėme! Pasibaigus antriems mano vadovavimo metams, mes turėsime 10 pastatytų naujų spektaklių. Ir ne bet kokių! “Turandot”, “Don Žuanas”, “Linksmoji našlė”, “Skrajojantis olandas”, “Rigoletto”, “Kaukių balius”, “Rusiškasis Hamletas”, amerikiečių choreografijos vakaras, lietuviškas spektaklis “Ugnis ir tikėjimas”. Tai etapiniai darbai. Padarėme tai, ant ko per ateinančius 2-3 metus gali laikytis teatras. Bet savaime suprantama, mes nesustosime. Numatėme labai aiškią repertuarinę politiką.
Kokie šios politikos prioritetai?
Tiek geografiškai, tiek istoriškai plėsti teatro repertuarą. Esame numatę rudenį pastatyti Jacques’o Halevy “Žydę”, 2005 m. rudenį - “Borisą Godunovą”, 2007 m. žiūrovai pamatys “Valkiriją”. Kitas prioritetas - teatras negali apsiriboti tik G. Verdi ir G. Puccini operomis, negali egzistuoti be R. Wagnerio, W. A. Mozarto. Žinoma, Verdi ir Puccini operos yra tai, kuo nusakomas Operos teatras. Bet Wagnerio, Mozarto, A. Bergo ir R. Strausso operos jau seniai turėjo būti pastatytos.
Trečias prioritetas - lietuvių nacionalinė kūryba. Teatras privalo inspiruoti, inicijuoti. Tik 2000-aisiais po 14 metų pertraukos Vilniaus festivalio iniciatyva buvo pastatyta nacionalinės opera - B. Kutavičiaus “Lokys”. Per 14 metų nebuvo pastatytas nė vienas lietuviškas veikalas. Neleistini dalykai! Teatras, filharmonija ir kiekviena meno institucija turi skatinti tautos kūrybines galias. 2002 metais Vilniaus festivalio užsakymu pastatytas Mindaugo Urbaičio baletas “Acid City”. Tai labai mėgstamas, ypač jaunimo, spektaklis. LNOBT rodomas antras B. Kutavičiaus kūrinys - opera-oratorija “Ugnis ir tikėjimas”. Kadangi ji nėra gryna opera, repertuare bus trumpiau. Balio Dvariono šimtmečiui pastatysime jo “Dalią”, 2005 m. Vilniaus festivalis Anatolijui Šenderovui jau yra užsakęs parašyti baletą.
Kokie baleto trupės planai?
Lietuvoje baletas - populiaresnis žanras. Dabar populiaru baletus statyti pagal tam tikrą muziką. Tai nėra tas pats, kaip statyti P. Čaikovskio, S. Prokofjevo sukurtus baletus. Dabar baletai statomi tiesiog pagal pasirinktą įvairią muziką (L. Beethoveno, G. Mahlerio, F. Schuberto ir kt.). Mūsų repertuare yra du puikaus choreografo B. Eifmano spektakliai. Retas teatras turi jo pastatytą “Raudonąją Žizel”, kuri “muša” visus rekordus. Ji žiūrovams parodyta dvidešimt kartų ir vis su anšlagu. Šio sezono pradžioje jo pastatytas “Rusiškasis Hamletas” taip pat rodomas su anšlagais. “Carmina Burana” buvo antras Xin Wan Pengo spektaklis mūsų teatre. Greičiausiai šio choreografo kurį laiką nekviesime, nes, atrodo, išsėmėme jo kūrybines galias. Gegužės mėnesį bus surengtas XX a. pradžios amerikiečių choreografijos vakaras. Bus įdomu ir gražu. Repertuare turi būti išsaugotas klasikinis baletas, kuriuo apskritai remiasi šokio menas. Visą laiką turėsime klasikinį baletą - “Miegančiąją gražuolę”, “Gulbių ežerą”, “Žizel”, “Don Kichotą” ir t.t. Šių metų pabaigoje parodysime naują “Gulbių ežero” redakciją. 2005 m. labai norėtume pastatyti kitokio žanro baletą - Johno Neumeierio arba K. Ratmanskio. Todėl balandį vyksiu į Hamburgą ir Kopenhagą pasižiūrėti po vieną šių choreografų spektaklį. Labai norėtųsi mūsų scenoje turėti J. Neumeierio “Damą su kamelijomis”.
Jeigu gerai supratau, jūs savo programą įgyvendinate, vadovavimo rezultatais esate patenkintas?
Vadovaujuosi programa, kurią pristačiau konkursui LNOBT direktoriaus pareigoms užimti. Turiu mintyje repertuarinėje politikoje nacionalinių veikalų pastatymus, spektaklių premjeras. Dabar mes jau galime po truputį mažinti tempą, nes repertuaras maksimaliai atnaujintas. Jis jau remiasi nuo 2002 m. rudens sukurtais spektakliais. Repertuaras pasikeitė iš pagrindų, senųjų spektaklių pasiliko nedaug: “Karmen”, “Aida”, “Pikų dama” ir keli baletai, kuriuos taip pat atnaujiname. Kur suku? Mano programos tikslas buvo toks: padaryti LNOBT ne vietiniu teatru, o dinamišku, įsiliejusiu į Europos kultūrinius procesus.
Ar šiandien LNOBT gali lygiuotis su Vakarų Europos teatrais?
Manyčiau, kad kai kuriais aspektais mes juos esame net pralenkę. Pavyzdžiu galėtų būti puikus spektaklis “Rigoletto”, kurį priskirčiau prie motyvuoto modernizmo spektaklių. Aš esu prieš visai nepamatuotus, neprotingus eksperimentus, kurių daug Skandinavijos teatruose. Scenoje gali būti realizuojama nors pati drąsiausia mintis, bet ji turi būti motyvuota, turi žinoti, dėl ko taip ar kitaip daroma. Tapo mada, kad, pvz., “Don Žuano” veiksmas būtinai vyksta bare tarp prostitučių. Taip gali būti, bet tuo neturėtų būti siekiama vien sudominti mentališkai nelabai pažengusį žmogų. Kai Stokholmo Karališkajame teatre “Don Žuane” mačiau kažkokį visišką kvailiojimą, jį įvertinau kaip gryną niekalą, trukdžiusį klausyti spektaklyje išlikusį vienintelį dalyką - W. A. Mozarto muziką.
Atsinaujinant reikia jausti ribą, saiką. Mūsų “Turandot”, “Rigoletto”, “Kaukių balius”, “Raudonoji Žizel”, “Rusiškasis Hamletas” - puikūs, naujos estetikos spektakliai, kurie gali būti įdomūs bet kokiam Europos teatrui, festivaliui.
Praėjusią savaitę “Omnitel” pratęsė mecenavimo sutartį su LNOBT. Ar ji tikslinė - skiriama naujiems spektakliams kurti? Ar seniai bendradarbiaujate su rėmėjais?
Bendradarbiavimas su Omnitel” - išskirtinė istorija, prasidėjusi nuo Vilniaus festivalio. “Omnitel” buvo vienas jo nuolatinių ir stabiliausių rėmėjų. Manome, kad “Omnitel” padedami sulauksime ir festivalio 10-mečio. “Omnitel” su LNOBT pradėjo bendradarbiauti 2003 metais. Šiemet pasirašėme sutartį antriems metams. Kartu su “Siemens” tai yra naujas teatro mecenatas. Labai džiugu, kad klestinti kompanija “Omnitel” ryžosi remti teatrą tokiu mastu, būti teatro mecenatu. “Omnitel” - viena iš nedaugelio kompanijų, kurios remia kultūrą ir profesionaliuosius menus. Tai labai vertinga ir prasminga.
Ar yra daugiau teatro rėmėjų, ar jų gausėja?
Kai 2002 metų liepą pradėjau vadovauti LNOBT, labdara tesiekė 80 tūkst. Lt. Per praėjusius metus finansinė parama teatrui padidėjo vos ne 10 kartų., t.y. įvyko didelis šuolis. Svarbu, kad šis procesas plečiasi, taip pat įdomiai bendraujame su “Sampo” banku. Šiandien turime 2 mecenatus - “Siemens” ir “Omnitel”, kurie daugiausiai skiria pinigų, 2 generalinius rėmėjus - bendroves “Lietuvos energija” ir “Utenos-Švyturio alus”. Taip pat mus remia “Vrislitas”, Skandinavų avialinijos, kurios savo skrydžių leidinyje spausdina mūsų repertuarą, LRT, dienraštis “Respublika”, viešbutis “Narutis” ir kt. Tikiuosi, kad netrukus parama teatrui pasieks 1 mln. Lt ir tai nebus riba.
Gal susilaukiate užsienio lietuvių paramos?
Mums padeda į savo Tėvynę sugrįžusieji. Viena tokių garbingų, teatrui daug dėmesio ir pagalbos skirianti Vizgirdų šeima. Pernai kartu su jais įsteigėme LNOBT rėmimo fondą. Birutė Vizgirdienė yra jo pirmininkė. Aldona Echaniz, kiti labai aktyviai dalyvauja fondo veikloje. Kiti užsienio lietuviai daugiau prisideda individualiai.
Kaip pavyko taip įspūdingai pakelti tuos skaičius?
Tai procesas, į juos reaguoju ramiai. Jie man nei įspūdingi, nei neįspūdingi. Tiesiog, kai pagalvoji aritmetiškai, atrodo neblogai, bet tas skaičius manęs vis tiek netenkina.
Ačiū jums už jūsų laiką.
Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė