Naujasis Lietuvos moterų dviračių rinktinės vyr. treneris Gediminas Kastanauskas, vadovaujantis Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklai ir dviračių sporto arenai paruošęs ne vieną čempionę, artėjančiam Pasaulio plento dviračių čempionatui nusiteikęs labai atsakingai. Aukštų rezultatų siekį diktuoja ne tik jaunos ir veržlios sportininkės, bet ir ankstesni Lietuvos elito atstovių laimėjimai.
– Gerbiamas Gediminai, ar pirmąkart lankysitės Australijoje?
– Taip, pirmąkart, Australijoje nesu buvęs. Man pirmi metai ir su moterų rinktine. Daug metų rinktinės treneris buvo panevėžietis Valerijus Konovalovas.
– Kas Jums kelia daugiau nerimo – dviratininkių pasirengimas ar viešnagė Australijoje?
– Australijoj mus sutiks lietuvių bendruomenė, tai nuo daugelio rūpesčių esam išvaduoti. Jie mums suteiks nakvynę ir aprūpins transportu. O varžybose – kaip likimo bus duota, taip ir bus. Daug bus ir loterijos.
– Kokiu maršrutu skrisite į čempionatą?
– Iš Vilniaus į Milaną automobiliu, iš Milano į Melburną – jau lėktuvu. 16 valandų ore.
– Tai Vilniuje nebus išlydėtuvių?
– Nebus. Ypatingų išlydėtuvių nenusimato. Pas mus beveik niekada nebūna ir sutikimų. Grįžtam kai kada ir naktimis, arba iš karto į kitas varžybas. Dviratininkai nelabai ir mėgėjai reklamuotis, mes kaip tylūs filosofai.
– Kada atvyksite į Melburną?
– Pasaulio plento dviračių čempionatas prasideda rugsėjo 29 – spalio 3 dienomis. Aš išvyksiu gerokai anksčiau, kad spėčiau pasižiūrėti, kaip mūsų merginoms sekasi Toskanos daugiadienėse („Giro della Toscana femminile“,– „Balsas.lt“) Italijoje. Po varžybų, rugsėjo 20 dieną, jau visi kartu sėsim į lėktuvą. Rugsėjo 22 d. jau būsime vietoje. Iki starto mums liks dar savaitė laiko, 7 dienos.
– Ar Jums jau žinomos lenktynių trasos?
– Taip, yra nufilmuota vaizdo medžiaga, bet aš kol kas nesuku sau galvos. Pamatysim vietoj, turėsim laiko pasitreniruoti, parinksime ir taktiką, ir dar varžybų eigoj pažiūrėsim, kas čia darysis. Australijoje turėsime vienas varžybas, kurios bus daugiau kaip aklimatizacija.
– Ar seniai užsisakėte lėktuvo bilietus?
– Bilietus užsisakėm maždaug prieš mėnesį, kai jau buvo tiksliai žinoma, kas važiuos į čempionatą.
– Tai kas gi tos išrinktosios?
– Lietuvos moterų rinktinę sudaro 6 sportininkės: Edita Pučinskaitė, Rasa Leleivytė, Katažyna Sosna, Inga Čilvinaitė, Edita Janeliūnaitė ir Modesta Vžesniauskaitė.
– Pagal kokius kriterijus atsirinkote šias sportininkes?
– Pagal viso sezono rezultatus. Gal pavasarį kas gerai važiavo, o dabar gal krenta forma. Žiūrėjom į visą sezoną.
– Kurios iš jų važiuos asmenines lenktynes, kurios – grupines?
– Asmenines lenktynes važiuos tiktai viena – Katažyna Sosna, kuriai bus apsišaudymas ir tarp suaugusių. Tai yra mano auklėtinė ir viena iš jauniausių dalyvių, todėl negalime tikėtis, kad ji užims labai aukštą vietą, bet mes į ją žiūrime su perspektyva. Ji gabi viskam, ką beimtum. Treneris [Antanas] Jakimavičius nori ją vežtis ir į Europos suaugusių treko čempionatą. Šiemet Katažyna tapo Lietuvos čempione, o Europos jaunimo čempionate užėmė 3 vietą.
Grupinėse lyderės bus Edita Pučinskaitė ir Rasa Leleivytė. Rasa taip pat yra mano auklėtinė, tapusi Pasaulio jaunių čempione, Europos jaunimo čempione. O atėjo iš dziudo. Taip taip, dziudo. Ir buvo Lietuvos jaunučių čempionė. Stipri sportininkė.
– Kiek asmenų sudarys Jūsų komandą, be sportininkių?
– Mano komandoje bus 3 žmonės: aš, mechanikas (Editos Pučinskaitės vyras) italas, ir masažuotojas, irgi italas.
– Ar nesivešite savo virėjų?
– O kam? Sportininkų racionas nėra labai platus, tai maistą gaminsimės patys.
– Ar buvo kandidačių, atsisakiusių kvietimo atstovauti Lietuvos rinktinei?
– (juokiasi) Kad kas nors atsisakytų, taip dar nėra buvę. Čia ne Belgija ar Olandija, kur treneriai gali sau leisti: jeigu šitas nepavažiuoja, tai mes kitą paimsim. Pas mus nepavažiuoja – ir nebėra ką imt... Nebuvot Belgijoj? Nematėt? Jeigu šeimoj du sūnūs, tai vienas iš jų dviratininkas. Kaip čia krepšininkas, tai ten – dviratininkas.
– Ar galėtumėte paminėti pagrindines Lietuvos dviratininkių varžoves?
– Varžovės visos aiškios. Pagrindinės yra olandės, vokietės, australės, amerikietės. Visos tos šalys, kur dviračių sportas tikrai aukštam lygyje. Sunku, ir su kiekvienais metais – vis sunkiau. Dviračių sportas labai profesionalėja.
– Su kokiais užmojais Jūs lydėsite Lietuvos moterų rinktinę į Pasaulio čempionatą?
– Mūsų planai dideli, nes kartelė yra iškelta. Visi prisimena D. Žiliūtės ir E. Pučinskaitės čempionatus. Manoma, kad patekti į 6-tuką jau yra per prasta... Kaip ten bebūtų, planuojame 1-10 vietą.
Tikslai mūsų – dvejopi. Vienas iš jų – pasiruošimas Londono olimpinėms žaidynėms (2012 m.), išbandyti jaunąsias sportininkes. D. Žiliūtė jau baigė sportą, tai reikia pajungti jaunimą, kas ją pakeis. Vienas iš tokių apšaudymų ir bus šiame Pasaulio čempionate. Džiaugiuosi, kad šalia patyrusios Editos Pučinskaitės važiuos jaunos dviratininkės, mūsų ateitis.
– Ar esate kažką pažadėjęs savo rinktinei, jeigu laimės medalius?
– (juokiasi) Mūsų dviratininkės yra kaip gladiatoriai. Jos ir taip turi motyvacijos. Nebereikia jų papildomai skatinti. Kartais netgi pristabdyti tenka.
– Su kokia motyvacija ateina jaunimas į Jūsų sporto mokyklą?
– Gal dėmesį patraukia apranga? Gal pergalės privilioja? Mes iš mažo kiekio padarom labai gerus sportininkus. Kaip vaikas, taip čempionas. Nėra kitokių. Nebeužtenka pirmų vietų... Ta pati Rasa Leleivytė daug davė mūsų mokyklai. Plakatai, sveikinimai. Kiti pamato – irgi nori būti mūsų Sietyno žvaigždutės.
