Kovo 12-13 d. įvyks naujausio Gyčio Ivanausko šokio teatro ruošiamo spektaklio „Paukščiai“ premjera. Klasikinės muzikos akompanuojamas modernaus šiuolaikinio šokio projektas žada būti šiais laikais jau retai sutinkamo minimalizmo mene pavyzdys, tačiau tam, kad daug pasakytum ir nebūtina garsiai rėkti.
Trečiadienį, kovo 7 d. Vilniuje, „Menų spaustuvėje“ vykęs susitikimas su Gyčiu Ivanausku ir spektaklio kūrybine komanda dėl negausiai susirinkusių žiniasklaidos atstovų iš solidžios spaudos konferencijos pavirto lengvu, maloniu pašnekesiu apie būsimą premjerą. Pateikiame pokalbio su režisieriumi ištraukas.
Iš kur atsirado mintis kurti spektaklį apie paukščius?
Pirminė mintis ir apskritai paukščių simbolis gimė iš laisvės ir erdvės vidinio poreikio. Tai yra tas gyvūnas, kuris gali būti virš žemės, gali skraidyti ir kuris šiame spektaklyje galėtų netiesiogiai atspindėti tą vidinės laisvės poreikį.
Trumpai apie tai, ką žiūrovai matys, girdės spektaklio metu?
Scenoje bus Gedimino Gelgoto vadovaujamas Naujų Idėjų Kamerinis Orkestras ir keturi šokėjai. Šiuo atveju man labai įdomi buvo gyvo garso ir judesio komunikacija. Kaip jie vienas kitą gali papildyti ir kaip jie vienas kitą jaučia. Aiškinomės, kaip, kada reikėtų išgirsti garsą, kaip jį atspindėti muzika ir atvirkščiai.
Kaip kilo idėja ruošti šokį pagal gyvą muziką ir pasikviesti kamerinį orkestrą?
Su šiuo orkestru mes bendradarbiaujame jau seniai. Mes jau turime savo susikalbėjimo liniją, jau nebereikia aiškintis, kaip vieniems, prie kitų prieiti, kaip bendrauti, ką pasakyti ‒ viskas eina labai sklandžiai. Statydamas spektaklį pagal Vivaldi, Šuberto, Haydno muziką intuityviai jutau, kad kažkas nepadaryta iki galo, kažko trūksta. Iš pradžių negalėjau suprasti ar tai muzikos, ar choreografijos problema. Nutariau padaryti mažą eksperimentą ‒ nufilmavau vienos iš repeticijų šokio, pagal Vivaldi muziką, vaizdelį, o žiūrėdamas išjungiau garsą ir paleidau Gedimino garso įrašą. Viskas stojo į savo vietas. Jo muzika šiam spektakliui yra didžiulis papildinys, nepaisant to, kad ji minimalistinė, sukuria erdviškumą ir atmosferą.
Ar domėjotės paukščiais ruošdamas spektaklį?
Pas mane guli paukščių žinynas ir didžiulė krūvą kompaktinių plokštelių su paukščių balsais bei paaiškinimais, kur koks paukštis. Labai džiaugiuosi, kad pas pakonsultavo režisierius Gintaras Varnas. Jis su paukščiais turi glaudų ryšį ‒ pažįsta jų balsus, žieduoja, žino, kur jie gyvena, kaip atrodo. Šis žmogus yra didžioji vaikščiojanti paukščių enciklopedija. Susitikimas su juo tiek man, tiek šokėjams buvo labai naudingas. Žinojimas, koks paukštis yra koks, kaip jis juda, kaip gieda suteikė šokėjams daugiau laisvės atskleidžiant niuansus. Mes paukščių nemėgdžiojam, nekartojam ir neimituojam, tačiau žinios duoda daugiau laisvės improvizacijai. Turiu omenyje, kad šokėjas atlikdamas vaidmenį turėtų tą vidinę laisvę išleisti paukščio garsą, jei am atrodys, kad to reikia.
Kas pasakojama spektaklyje?
Tai ne visai siužetinis spektaklis, scenoje tiesiog matysime paukščių pulką, kitoje scenoje paukštis arba tiksliau žmogus-paukštis jau bus vienas. Tačiau tai nereiškia, kad duetas su po to pasirodančiu šokėjo solo turi ką nors bendro.
O atskiros serijos, epizodai turės siužetus?
Taip, tačiau jausminius siužetus. Man labai nepatinka paaiškinimo žiūrovams ir aš niekada to nedarau. Man tai atrodo per primityvu ir absoliučiai nuobodu. Daug įdomiau yra ta jausminė, emocinė būsena. Kai kurie epizodai paimti be pradžios ir be pabaigos. Tarkime, du žmonės išgyvena patį gražiausią laikotarpį, tačiau juk nebūtina aiškinti, kaip jie susipažino ir kaip ilgai jie gyveno kartu.
Ką simbolizuoja skirtingi paukščiai?
Pagal išvaizdą ir įsivaizduojamą charakterį jie atspindi skirtingus žmonės. Tarkime, kalakutas man galėtų būti pasipūtusių žmonių simbolis, gervė ‒ save labai aukštinančių. Tai yra vizualus sprendimas atspindėti tam tikro būdingo charakterio, socialinių grupių žmones. Mums tai yra kito „sąmonės dugno“ išraiška.
