Devynios iš dešimties pažinčių tarnybos „Juodojo deimanto klubas“ kandidačių į užduotą klausimą, „koks vyras būtų Jums tinkamas?“, it susitarusios mini, kad joms reikia „vyriško vyro“. Tai savo ruožtu reiškia (svarbumo mažėjimo tvarka): protingas (po tokiu kriterijumi dažniausiai slypi išsilavinimas, nors tai ne vienas ir tas pats), turtingas (finansiškai apsirūpinęs tiek, kad jau galėtų pasirūpinti ir kitais žmonėmis), užimantis aukštą socialinę padėtį („su padėtimi“ ir turintis aiškiai apibrėžtą svarbą šioje visuomenėje arba bent jau savo aplinkoje), gražus (pageidautina, jaunatviškai gražus), turintis nuosavą gyvenamąjį plotą (butą, namą), na, kad dar „vaikus mylėtų“ (kaip tyčia, net ne savo), o taip pat būtų „geras draugas“, sąmojingas, energingas (ypač lovoje), „su skoniu“, „su charakteriu“, „iš geros šeimos“.
Ir dauguma tai išvardinusių moterų pabrėžia, kad „man bet kokio nereikia“.
Ir iškart jau dešimt iš dešimties moterų-kandidačių taip pat ūmiai suvokia, kad „Lietuvoje tokių nėra“.
Bet kuris filosofas ar verslo magnatas Jums nedvejodamas patvirtins, kad išankstinių nuostatų kūrimas ar stereotipų įsikalimas – didžiausios kliūtys augti ir tobulėti (nes, žinia, „ką čia stengtis, juk Lietuvoje vis tiek tokių nėra“). Tai ne tik trumpalaikiai emocijų pliūpsniai, nelankstumo ir nepasitikėjimo savimi įrodymas, tai ir išankstinis pasiteisinimas aplinkai dėl savo nesėkmių („neištekėjau, nes kur tą normalų vyrą Lietuvoje rasti?“).
Bet pasakymas, kad „Lietuvoje normalių vyrų nėra“ dar neįrodo, kad jų iš tikrųjų Lietuvoje nėra. Praktika rodo ką kitką – jų yra, ir jų yra daug. Bėda ta, kad ieškodamos ar reikalaudamos tokio vyro su aiškiai apibrėžtais aukščiau išvardintais privalumais, moterys įrodo savo pačių silpnumą, kuris labiausiai ir trukdo tokio vyro ieškoti.
Pagalvokite pačios – argi pasakymas „man bet kokio nereikia“ iš tiesų nekelia priešinio klausimo – „o kam reikia Jūsų?“ Ir išvis, kas Jūs esate šiandien? Jei neištekėjote, ir pasaulis dar neišvydo, kad esate pati nuostabiausia, kieno tai vis dėlto problema – Jūsų ar viso likusio pasaulio? (Žinoma, netruksite suvokti – problema yra tik Jūsų, niekieno kito). Jei Jūs jau spėjote išsiskirti, o gal net ir ne kartą, kieno tai problema – Jūsų ar viso likusio pasaulio? Žinoma, tik Jūsų, ir argi gausus skyrybų skaičius neįrodo, kad nebuvote pakankamai protinga ir įžvalgi, kad numatytumėte ateitį arba darėte sprendimus spontaniškai ir emociniu pagrindu (kas visada veda tik į nesėkmę ir pražūtį)? Taigi, nejaugi Jūs pati iš tiesų nesate „bet kokia“?
Pabandykite iš šono įvertinti ir savo keliamus reikalavimus vyrams ir pagalvokite, kaip Jūs pati atrodote vyrui, kuriam keliate tuos reikalavimus. Jei reikalaujate „turtingo“, matyt, esate vargšė, savo geriausias gyvenimo dienas leidžianti skurde ir nepritekliuje, ir argi tai ne „barakudiškas“ požiūris? Jei reikalaujate „turtingo“ tik todėl, kad pati esate turtinga ir ieškote vyro, atitinkančio Jūsų finansinę bei socialinę padėtį, argi nepasmerkiate savęs regresui? – juk niekas nežino, kas mūsų laukia rytoj – ūmus nuskurdimas ar laimingas loterijos bilietas. Atminkite, dar nė viena moteris pasaulyje nėra užkariavusi vyro širdies savo turtu. Kūną – taip, nuolankumą – taip, bet vyro širdies – niekada (o argi ne jos labiausiai ir reikia?). Jei ieškote „gražaus“, argi tai nereiškia, kad pati esate negraži arba bent jau ne tokia graži, kokia Jums norėtųsi būti? Šiame pasaulyje Jūs šviečiate savo grožiu, ir neturėtų jo nustelbti kažkas kitas, ypač vyras šalia. Norite savo gražiu vyru pasipuikuoti prieš drauges, artimuosius ir aplinką – ir argi tai ne tuštybė? Juoba kad, dar nežinia, kaip galėsite jo grožiu puikuotis tada, kai toks vyras pasens (o juk jau senovės išminčiai žinojo, kad niekas neišnyksta taip greitai, kaip fizinis grožis) – ar galės tas vyras tada tikėtis Jūsų ištikimybės?
Paklauskite savo tėvų – jie, būdami vargšais studentais pokaryje ar okupacijos laikais tai turėjo prasmingą gyvenimą kurdami savo gerbūvį kartu ir, tikiu, šiandien turi begalę malonių prisiminimų apie tai, kaip jie turėjo vos kelis drabužių komplektus, vieną puodą ir miegojo sudedamoje lovelėje. Kartu. Nes jiems svarbiausia buvo – KARTU. Ir tada jie galvojo apie tai, kaip KARTU kurti savo ateitį. Šiandien Jūs galvojate apie svetimą turtą, svetimą grožią, svetimą šlovę ir svetimas privilegijas. Natūralu, suprantamas kiekvieno žmogaus noras pagerinti savo buitį. Bet tada nekaišiokite pasauliui nepagrįstų kaltinimų, kad „tokių Lietuvoje nėra“. Tiesiog „tokių“, kaip Jūs yra per daug. Pasakykite sau atvirai ir nors kartą gyvenime nuoširdžiai – „labiausiai man rūpi vyrą apgauti. Pavergti. Sumedžioti. Suvilioti.“ Tai reikštų visai kitokią strategiją, kur kas skirtingą nuo to, kurią, Jūsų manymu, Jūs taikote tokio vyro ieškodamos.
Nes beveik nė viena moteris niekada nemini to, kas įprasmina tikro vyro gyvenimo esmę – jos nebeieško gynėjo, mokytojo, kūrėjo. Nebeieško sąjungininko. Jos beveik nebemino to, kas daro vyro ir moters sąjungą didinga – „antrosios pusės“, vienas kito papildymo. Vyriška jėga ir moteriškas švelnumas, vyriška agresija ir moteriškas pragmatizmas, vyriška ambicija ir moteriškas rūpestis – štai kas visais laikais lėmė tikros šeimos sėkmę.
Kadaise vyrai turėjo pačią didžiausią dovaną, kurią tik galėjo įteikti savo mylimai moteriai – tai būseną jai laukti jo grįžtančio iš karo, kelionės į Šiaurės ašigalį ar tremties. Tokia būsena kiekvieną moterį darydavo tauresne, apie jos tokius jausmus poetai kūrė odes, pagaliau apie tai dainuojama lietuvių liaudies raudose. Žinoma, tai buvo sunki būsena, bet ji turėjo ir savo privalumų. Moteriai kadaise buvo visiškai aišku, ką veikia jos vyras – gina Tėvynę arba kenčia už ją, daro pasaulį geresniu arba tiesia kelius ateities kartoms. Kadaise visų žmonių gyvenimas turėjo prasmę, kad ir kokią kainą tekdavo už tai mokėti.
Tačiau dabar mes gyvename taikoje, kurios ilgai siekėme. Jūs norėjote, kad vyrai būti geri, tokiais mes ir pasidarėme. Jūs norėjote, kad vyrai būtų namuose, čia mes ir esame – fotelyje su pakeliu čipsų, žiūrime krepšinį. Jūs norėjote, kad mes savo energiją nukreiptumėme į Jus – dėl to mes ir slepiamės už Jūsų. Jūs norėjote mus pamokyti – ką gi, štai mes, nuolankūs ir gležni.
Tačiau karas vyrų genuose niekada nesibaigė. Tik dabar jis vyksta kitur – stadionuose ir baruose, medžioklėje ir žvejyboje, kazino ir pornografinėse svetainėse. Šiandien bet kuris vyras kariauja su vis žiaurėjančiu visuomenės požiūriu – jis turi nuolat įrodinėti, kad yra lytiškai pajėgus, niekaip nepasenstantis, gebantis daryti karjerą, mėgstantis švaistyti pinigus, prisižiūrintis savo išvaizdą ir higieną, mokantis prajuokinti ir turintis galimybę ilsėtis užsienyje ar sudalyvauti svarbiausiuose šalies įvykiuose. Ir kas yra didžiausias jų kovos vertintojas? Žinoma, moterys. Su savo „man bet kokio nereikia“ mantra – o po sąvoka „bet koks“ neabejotinai slypi tokios lėkštos ir labai jau trumpalaikių aplinkybių sąlygotos banalybės, kaip „negražus“, „neturtingas“, „neištikimas“, „kvailas“, „šykštus“, „bjaurus“ ir t.t.
O kadaise iš jaunikių ir nebuvo tikimasi, kad jie būtų turtingi, gražūs ar išsilavinę. Prieš kelis šimtus metų gražuoliai atrodė taip, kad net nejauku šiandien į jų atvaizdus žiūrėti. Visi iki vieno šiandieniai Lietuvos milijonieriai kadaise buvo neturtingi studentai iš kaimo – būtent dėl to jie ir tapo milijonieriais. Nes šiandiena dar nereiškia, kad rytojus niekada neišauš. Kvailas dar niekada nereiškė neišmintingas (prisiminkite vien mokslininkus ar poetus įvertintus tik po savo mirties). O ir kiekvienas šykštuolis žino, kad turtingas yra ne tas, kuris pinigus leidžia, o tas, kuris jų turi, ypač tada, kai jų išties prisireikia.
Ir vis dėlto, kas daro gerą vyrą geru vyru? Kaip bebūtų keista, tik ne jo fizinis grožis, sąskaita banke ar dievobaimingumas. Tiesiog jo branda ir transformacija. Prieš daugelį metų aš turėjau neturtingą draugą, kuris aplinkybėm susiklosčius, draugavo su mergina iš turtingos kauniečių šeimos. Jų santykiai turėjo nedidelį šešėlį – mano draugas vairavo „žiguliuką“ ir nevaldė jokios mobiliųjų telefonų parduotuvėlės. Paprasčiausiai sakant, jis nebuvo turtingas. Žinoma, tos poros santykiai nutrūko dėl to paties banalaus fakto, kurį uoliai išnaudojo merginos šeima (o ir visuomeninis požiūris „man bet kokio nereikia“). Per keliolika pastarųjų metų mano draugas sukūrė šeimą, tapo garsiu verslininku ir visuomenės veikėju. Kaunietė mergina dar ir šiandien yra viena bei vieniša. Kas iš to laimėjo? Nesunku numanyti bent jau tai, kas pralaimėjo.
Žinau, žinau. Jūs taip pat turite šimtus istorijų, kaip darnios poros ar šeimos iširdavo dėl to, kad vyras prasigėrė, prasilošė, apsivogė, neištikimavo ir pan. Bet neužmirškite – visų vyrų prioritetai ir interesai keičiasi nuolat – lygiai taip pat, kaip ir Jūsų, brangiosios moterys. Ir dažniausiai kazino, alkoholis, smurtas šeimoje, neištikimybė – tai nedviprasmiški atsakymai į rutiną ir Jūsų, moterų ribotumą bei nenorą tobulėti. Nes savo reikalavimais iš esmės Jūs net nekeliate vyrų pasipiktinimo. Jūs keliate tik nuobodulį. O nuobodulys visada buvo jausmų trūkumo išraiška. Reikalavimų ir sąlygų gausa žudo aistrą. Ir tie griežti principai, kuriuos Jūs taikome spręsdamos konfliktus su mumis – pykdamos, verkdamos, tylėdamos, daužydamos indus ar išeidamos „pas mamą“ – visada buvo ir yra didžiausia kliūtis tiems mūsų visų besikeičiantiems interesams suderinti. Sėkmingos šeimos laidas – tik šiek tiek pastangų ir racionalus protas. Naivu tikėtis, kad Jūsų vyras niekada nesižvalgys į kitas ar nenaršys pornografinių svetainių internete. Kvaila tikėtis, kad jis niekada negeis „moters artimo savo“. Beprasmiška yra viltis, kad jis pinigus leis tik šeimos reikmėms ir neblevyzgos savo draugų tarpe.
Vyrai niekada nebuvo ir nebus „bet kokie“. Atminkite, vyrai taip pat turi nuojautą ir intuiciją. Ir, kas svarbiausia, mums irgi „bet kokių nereikia“. Ir mes taip pat žinome, kad „Lietuvoje gerų moterų nėra“. Bet mes bent jau sutinkame suteikti galimybę poros santykiams subręsti ir atlaikyti gyvenimo išbandymus. Nes tokia jau ta vyrų prigimtis – kariauti ir įrodinėti.
