Be to, žino, kas yra svarbiausia gyvenime. Pasirodo, tai ne pinigai, ne meilė Tėvynei ir net ne sveikata. Anot šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovo, svarbiau už viską yra dėmesys sau ir kitiems – tokią paslaptį kartą G. Drukteiniui atskleidė vienas pažįstamas žydas.
– Jeigu auditorija jūsų nepažinotų, kaip jai prisistatytumėte?
– Visi žmonės yra reikalingi ir, jeigu esi vertas, tuomet apie tave žmonės kažką vis tiek žinos.
– Vis dėlto papasakokite truputį apie save.
– Pagal profesiją esu žurnalistas, bet šį darbą dirbau kitoje, taip sakant, stalo pusėje. Dirbau Lietuvos avialinijose, Lietuvos telekome, Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje… Nuo 2001 metų išėjau į privatų verslą ir vadovavau tarptautinei viešųjų ryšių agentūrai, o nuo 2003-iųjų įsteigiau savo agentūrą.
Tikru žurnalistu dirbau labai trumpai. Tai buvo darbas Sąjūdžio informacijos agentūroje, žurnale „Ekstra“, laikraštyje „Lietuvos aidas“. Viską sudėjus išeitų kokie dveji metai tikro žurnalistinio darbo.
– Kokios naudingos patirties pasisėmėte dirbdamas tokiose skirtingose darbovietėse?
– Banaliausia būtų atsakyti, kad įvairialypis darbas praplėtė akiratį. Tačiau iš esmės padėjo suprasti, kad man patinka daryti darbus, kurių nedaro kiti žmonės. Yra toks vienas geras žydiškas posakis: „Niekada nesek paskui minią.“ Pastebėjau, kad daug daugiau gali pasiekti darydamas tai, ko nedaro kiti. Kitas dalykas – kodėl nedaro. Gal bijo, gal neturi laiko, galbūt nepasitiki savimi. Gal nesuvokia, kam tokia veikla reikalinga.
Visas knygas parašiau taip, nes tokiomis temomis daugiau niekas nerašė. Kad ir knyga apie žydus „Izraelis, žydų valstybė“. Nepaisant mūsų, lietuvių, ir žydų bendros šimtametės istorijos, lietuvių kalba nebuvo elementariausios knygos apie žydus. Kitomis kalbomis buvo, o lietuvių – ne.
– Įdomu kodėl?
– Gal lietuviams labai baugu liesti žydų temą – įvertinus jautrų to klausimo pobūdį? Kai pradėjau šią knygą rašyti, ko tik neprisiklausiau! „Kaip tu drįsti? Žydai tave suės, nes jiems neįtiksi!“
Knygą apie žydus pradėjau rašyti 1997 metais, trejus metus rašiau ir dar ketverius perrašinėjau. Galu gale ji atsirado tokia, kokia yra.
– O kaip su kitomis knygomis buvo? „Vietnamo karas“, „Ulsteris, mano širdis“…
– Bet kuriame 8-ojo ar 9-ojo dešimtmečio laikraštyje buvo rašoma apie įvykius Šiaurės Airijoje. Kad ten bomba sprogo, kad ten demonstracijos vyko ir kažką suėmė, nušovė… Pasidarė smalsu, kodėl ten vyksta neramumai. Panašiai taip pat ir su konfliktais Artimuosiuose Rytuose: periodikoje nebuvo to pamatinio konteksto. Kodėl? Kalbu apie tą laikotarpį, kai dar nebuvo interneto. O kalbant apie Ameriką ir užsimenant apie šalies socialinius ar kultūros dalykus, vis išlįsdavo Vietnamo karas. Pasidarė įdomu, kas ten per karas, kurio pasekmės ryškiai atsispindėjo JAV gyvenime.
– Tai jūs norite pasakyti, kad rašydamas knygą apie Vietnamo karą, buvot ir nuvykęs į Vietnamą?
– Ne. Viskas iš bendro išsilavinimo. Čia kaip žurnalistikoje: geras atsakymas prasideda nuo gero klausimo. Beje, mano dabartinės temos, kurias gvildenu, prasideda nuo klausimo. Pavyzdžiui, kodėl vyrai moterims dovanoja gėles? Kodėl geriant arbatą reikia iš puodelio išsitraukti šaukštelį? Net ir toks klausimas: už ką reikia Tėvynę mylėti? Atrodo, kad į tuos klausimus atsakymų yra, bet dažniausiai jie šabloniški. Kai pradedi gilintis, viskas daug sudėtingiau.
– Ypač intriguoja paskutinės jūsų knygos pavadinimas: „Kaklaraištis yra politika“.
– Tos frazės prasmė glūdi knygoje. Kaip žinoma, pasaulyje vyksta karas tarp ideologijų, religijų, civilizacijų. Vienoje barikadų pusėje stovi islamo pasaulis. Sakykim, Irano prezidentas nenešioja kaklaraiščio. Sadamas Huseinas teismo metu taip pat neryšėjo kaklaraiščio taip pareikšdamas panieką Vakarų civilizacijai, kuri jį teisė. Todėl iš esmės kaklaraištis yra politika. Ryšėdamas jį tiesiog parodai, kurioje barikadų pusėje esi. Su kuo eini – ar su Vakarais, ar su Rytais.
– Esate pasakęs tokią frazę: „Tie, kurie nori valdyti pasaulį, turi atrodyti ir elgtis taip kaip aš, Mantas Petruškevičius ir Asta Valentaitė. Aš geriau jausčiausi, jei mūsų šalies miestų ir kaimų gatvėse matyčiau daugiau tokių žmonių“. Pakartotumėte ją dabar?
– Žinoma, kad pakartočiau! Turiu paskaitų ciklą jaunimui ir aiškinu, kas jų laukia suaugusiųjų pasaulyje. Kalbu jiems apie tą vadinamąją ketvirtinę amžiaus krizę – būsena, kuri artima jaunimui, kai 18-mečiai susiduria su suaugusiųjų pasauliu, vedybomis, kazino, cigaretėmis. Jiems sakau: „Vaikai, niekuomet neužmirškite, – nors matote mane, praplikusį skrabalą: šalies ir praktiškai visos Europos politinė, ekonominė ir net moralinė valdžia priklauso tokiems žmonėms, kaip aš. Jeigu jūs šiandien dedatės kažkokiais rokeriais, išsitatuiravusiais dainininkais, prisiminkit, greitai ateisite pas mus. Ieškosite darbo, privilegijų, pašalpų, o mes į jūs žiūrėsime kaip į žmones, kurie nepriklauso mūsų klasei, nes jūs būsite su tatuiruotėmis, vaidinsite rokerius. Žiūrėsime į jus su panieka.“ Todėl jaunimui primenu, kad jei nori daryti sėkmingą karjerą, verslą, rengtųsi taip, kaip mes – aš, M. Petruškevičius ir A. Valentaitė. Įstatymas, pinigai – mūsų pusėje.
– Sulaukiate priešingos nuomonės?
– Jaunimui būdinga maištauti ir sakyti kitaip. Jaunimo kova su senimu – nuolatinė būsena. Tačiau tegu jaunimas neužmiršta, kad pati pavojingiausia yra ne senimo ir jaunimo, bet klasių kova, engiamųjų ir engiančiųjų. Jaunimui reikia kuo greičiau suvokti taisykles. Kuo anksčiau pradės batus valyti ir išsiraus plaukus iš nosies šnervių, tuo greičiau pasieks sėkmės.
– Esate vyrų įvaizdžio svetainės www.elegancija.eu kūrėjas. Kodėl ne moterų?
– Moterys turi didelę grožio ir aprangos industriją. Visos parduotuvės, krūvos žurnalų ir laidų – joms. Be to, dar yra ir prigimtinė teisė atrodyti gražiau. Vyrams, be fragmentiškų parašymų žurnaluose apie stilių, praktiškai nieko nėra. Ištisos kartos Lietuvos vyrų nugyveno be vyriško kremo arba be lūpų balzamo. Ir jeigu vyras bando atrodyti kitaip, nei įprasta, tai tuojau pat įvertinamas, kad jis yra žąsinas arba py…as. Vyrai netgi neturi prigimtinės teisės, skirtingai nei moterys, atrodyti spalvingiau ir gražiau. Todėl ir pradėjau tą daryti.
– Duodate patarimus, kaip tinkamai atrodyti, kaip elgtis prašmatniausiose puotose, kaip pritapti aukštuomenėje. O ar ta aukštuomenė, elitas pas mus yra?
– Nuo pat Konfucijaus laikų aiškinama elito samprata. Tais laikais elito atstovas galėjo būti karys, mokslininkas ir šventikas. Šias laikais elito sampratą perfrazuočiau kitaip: norėdamas būti elitu, visų pirma turi būti žinomas ir užsiimti kokia nors veikla. Būti futbolininku, gydytoju, dizaineriu, gaisrininku ar kuo kitu. Svarbu, kad toje veikloje būtum asas. Galu gale, gali būti ir šiukšliavežių elitas. Kodėl gi ne, jei žmogus tą darbą atlieka puikiai?
Dar vienas elito atstovo bruožas – keisti gyvenimą, skatinti ką nors gerą daryti. Veikla nieko verta, jei ji neturi jokio teigiamo poveikio.
Išvada: elitas Lietuvoje yra, nes kiekvienoje veiklos srityje yra asų. Štai tokius žmones ir vertėtų apibūdinti „legendinis“, „prestižinis“ „elitinis“. Tačiau dažniausiai tuos žodžius taikome ne tiems žmonėms.
– Kodėl lietuviai tokie ištikimi išrinktai valdžiai ir yra tokie lojalūs baudžiauninkai?
– Atsakymas paprastas: veikia iš senovės susiformavęs baudžiauninko mentalitetas. Kol kas esame amorfiška biomasė, kuri niekaip negali išsivaduoti iš sovietinės okupacijos palikimo. Laisvės supratimas toks: norisi gyventi saugiai ir ramiai, bet turėti sąskaitą Šveicarijos banke.
Dar gajus principas, kad kažkas ateis ir išspręs problemas. Tuomet ir norisi būti ištikimam bei lojaliam tam, kuris ateis spręsti problemų. Tai gali būti prezidentas, valdžia, politikas… Tačiau reikia nepamiršti, kad politikos prigimtis ne pagerinti gyvenimą, ne gėrio ir blogio kova. Politikos tikslas – užtikrinti stabilumą, užkirsti kelią anarchijai, užtikrinti, kad ryte saulė patekėtų, o vakare nusileistų.
Kalbėjosi Raimonda MIKUČIONYTĖ
