Televizijos žinių laidos, nors ir negalėdamos varžytis operatyvumu su interneto portalais ar radijo stotimis, vis dar išlieka pačiomis svarbiausiomis visuomenės informavimo priemonėmis. Juk sėdus prie televizoriaus, nereikia dėti pastangų ieškant informacijos – per dešimt minučių pateikiamas svarbiausių, aktualiausių dienos įvykių koncentratas.
Taip pat svarbus ir žinias pristatančio vedėjo ar reportažą parengusio žurnalisto netiesioginis bendravimas su žiūrovu.
Tęsiame interviu ciklą su Lietuvos televizijų žinių laidų vedėjais. Mūsų pašnekovas – vienas iš geriausiai pažįstamų televizijos žmonių Lietuvoje ‒ Gintaras Deksnys. Žinių vedėjo karjerą pradėjęs nuo radijo diktoriaus darbo, 15 metų jis buvo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos balsas ir veidas. Nuo 2003 m. G. Deksnys yra LNK žinių redaktorius ir vedėjas. „Įdomiausia pranešti reikšmingą žinią“, ‒ tvirtina vienas iš labiausiai patyrusių vedėjų Lietuvoje.
Kaip eiliniam „žmogui iš gatvės“ paaiškintumėte, kokios yra žinių tarnybos užduotys?
Informuoti žmonės apie aktualius įvykius – tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio. Tai klasikinis dalykas. Informacija atrenkama pagal tai, kas aktualiausia pačiam žmogui, kas liečia jį patį, jo šeimą, namus, valstybę. Vėliau jau einama į užsienį. Nušviečiami turi būti reikšmingi įvykiai.
Žinių parengimas yra daugiau komandinis darbas, visgi, kiek svarbus Jūsų, kaip vėdėjo, indėlis?
Žinių vedėjo užduotis – nešališkas žinių perteikimas žiūrovams, o šiaip tai yra visiškai kolektyvinis darbas. Redakcija ir tarnybos vadovai sprendžia, kokios temos ir kaip nušviečiamos.
O žinių vedėjai dažnai rodo iniciatyvą siūlydami temas reportažams?
Jeigu pastebime kažką, kas mus sudomina, sujaudina, be abejo, pasiūlome temą. Juk galima padaryti reportažą ir nušviesti įvykį plačiau. Ne visada žiniose plačiai nagrinėjama viena tema. Tai gali būti koks nors tos dienos įvykis, tačiau gali būti ir teminis reportažas apie kokią nors problemą, nebūtinai susijusią su dienos įvykiais.
Kokie žinių tarnybos darbo kokybės vertinimo kriterijai? Reportažų parengimo operatyvumas, informacijos aktualumas, patrauklumas?
Reikšmingumas ir įdomumas, pranešimas turi būti patrauklus, todėl reportažas visad turi savitą formą. Neužtenka vien tik turinio, žinia turi būti patraukliai „įpakuota“, kad žmogus žinotų temą, kad jį intriguotų. Tam yra daugybė priemonių, pavyzdžiui, kompozicija, kokiu būdu pasakojama apie tam tikrą asmenį ar reiškinį. Galbūt kažkoks įvykis palietė milijonus žmonių, o mes reportaže rodome tik vieną žmogų, nes žiūrovui taip yra aiškiau.
Žiniasklaida Lietuvoje dažnai apibūdinama kaip „abejotino objektyvumo“. Kiek žinių tarnyboms pavyksta nuo išorinių jėgų poveikio atsiriboti?
Turbūt pasaulyje nerasite nei vienos žinių tarnybos, apie kurią galėtumėte pasakyti, kad ji yra šimtu procentų objektyvi. Vistiek yra savi prioritetai, savas požiūris, sprendimus daro konkretūs žmonės. Žinoma tie, kurie įtakingiausi. Taip pat yra ir kitų dalykų. Be abejo, stengiamės kovoti, kad to nebūtų, bet subjektyvių dalykų sunku išvengti.
Taigi, žinių tarnybos, kaip ir visos žiniasklaidos, objektyvumas yra daugiau siekiamybė?
Manau, kad visur taip yra. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, BBC - vistiek pamatysite kažkokias tendencijas. Kodėl buvo įkurtas „Al Jazeera“ tinklas, juk jau yra CNN? Vadinasi, ir pats CNN nėra visiškai objektyvus, jeigu reikėjo pasaulinio alternatyvaus tinklo.
Žinių tarnyba veikia kiek kitokiu principu nei likę televijos laidų kolektyvai? Sensacijų vaikymasis neatitinka Jūsų darbo specifikos?
Žiūrint, ką mes pavadinsime sensacija. Vistiek svarbiausia reikšmingumas ‒ ar ta sensacija yra reikšminga visuomenei. Jeigu kažkokie žinomi žmonės laukiasi kūdikio, nežinau, ar tai yra žinių objektas ‒ tam yra bulvarinės laidos ir žurnalai. O jei ta pati sensacija aktuali žmonėms, be abejo, ją reikia skubiai pranešti.
O ką manote apie atskirų sričių tematikos dominavimą žiniose? Jose rodoma itin daug reportažų apie politinius įvykius, gausu kriminalų, o kultūros žinių beveik nėra.
Tai daug ką lemia, kadangi mes esame komercinis kanalas ir turime išsilaikyti savo jėgomis. Nesame finansuojami valstybės, kaip visuomeninis transliuotojas. Yra reklamos užsakovai, reitingai ir nuo šito niekur nepabėgsi ‒ vistiek turi atsižvelgti į tai, ką žiūrovas žiūrės. Kultūros reportažai... Norime būti kultūringi, bet ne televizija padarys žiūrovą tokiu. Kultūros jis paprasčiausiai nežiūrės, smuks reitingas ir toje vietoje bus „duobė“. Pusiausvyrą rasti labai sunku ‒ gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis.
Kultūros reportažų matome mažai, nes publika jų nežiūri, o televizijos dirba nuosekliai sekdamos rinkos ekonomikos taisykles?
Televizijoms užkraunama atsakomybė ten, kur jos neturi būti. Už visuomenės išprusimą, švietimą, bendrą kultūros lygį tikrai ne televizija atsako. Reikalauti iš televizijos, kad ji neštų šitą atsakomybę, yra per daug. Taip, tam tikra dalis jos yra, bet labai nedidelė.
Informacijos sklaida vis labiau keliasi į internetą. Ar pavyks televizijos žinioms ateityje išlaikyti savo svarbą?
Yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą, nuo mažų dienų praleido prie interneto, tačiau yra ir kategorija tokių, kurie prie interneto nesėdi visai. Jie gyvena kitais dalykais, o vakare gali pažiūrėti per televiziją žinias, nes jiems pateikiamas „suvirškintas“ produktas. Įsisavinti koncentruotai pateiktą informaciją reikia mažiau pastangų. Televizoriaus žiūrėjimas yra pasyvesnis už naudojimąsi internetu ir tai leidžia atsipalaiduoti, o tokių „atsipalaiduojančių“ visuomet bus. Tie, kuriems reikia operatyvumo, kurie viską nori sužinoti greitai, skaito žinias internete.
Kaip pasikeitė žinių tarnybų darbas per pastaruosiuo 15-20 metų?
Išaugo žinių tempas, jų pateikimas, taip pat ir techninės galimybės – filmavimo, montažo. Visa aparatūra praktiškai jau skaitmenizuota.
Sakote pasikeitė žinių pateikimas. Gal galite apibūdinti kaip?
Reportažo principai išlieka. Siekiama, kad žurnalistas ar reporteris praneštų naujieną tiesiai iš įvykio vietos, geriausiu atveju tiesiogiai arba bent jau būtų matęs viską savo akimis, nes žmogus, dalyvavęs įvykio vietoje, yra patikimiausias informacijos šaltinis. Galima įvairiai dėlioti bendrą laidos kompoziciją, bet svarbiausias asmuo vistiek yra reporteris. Taip buvo prieš dešimtmečius, taip bus ir toliau.
Žiniose jau galima įvesti „skaitmeninius dalykus“, tokius kaip apklausos, balsavimai, įnešti daugiau interaktyvumo, leisti žiūrovui dalyvauti žinių laidoje. Tą LNK kartais ir daro ‒ kartais pateikime dienos klausimą ir leidžiame žiūrovams skambinti. Prieš dešimt metų tokių galimybių nebuvo.
Ar Jus, kaip žinių vedėją, psichologiškai veikia tai, kokias žinias reikia pranešti?
Įdomiausia pranešti reikšmingą žinią, įdomią ir intriguojančią. Tiesa, nereikia būti naiviam ‒ televizijos eteryje pasirodęs be 15 min. septynios retai būsi pirmas, pranešęs tą žinią. Iš tiesų mes pateikiame analizę, su tęstinumu, išvadomis. Jau neprisimenu tokio atvejo, kad žinią būčiau pranešęs pirmas.
O šiaip, negali sau leisti per daug įsijausti ‒ mūsų funkcija yra pranešti, o jei viską „per save filtruosi“, liksi nesuprastas, nes bet kokia emocija jau dvelks šališkumu. Aišku, kad išgyveni ir skaudu būna, bet nereikia ir žinių ruošti, skaudu dėl to, kas apskritai Lietuvoje vyksta.
Kokia kryptimi, Jūsų manymu, vystysis žinios ateityje?
Manau, didžiausius pokyčius matysime internetinėje žiniasklaidoje, juolab, kad ten kuo toliau, tuo daugiau matome ne tik nuotraukų, bet ir filmuotos medžiagos, operatyvių, greitai parengtų vaizdo reportažų. Šiokią tokią konkurenciją televizijoms sudarys. Visgi manau, kad, kaip radijas neišnyko atsiradus televizijai, taip ir televizija neišnyks įsigalėjus internetui, nes žmonės labai skirtingi.
Taip pat skaitykite:
