Kaip suderinti tokių žmonių kaip Marxas viziją su žvėriškumais, kurie buvo vadinami „komunizmu“ XX a.?
Pirmą dalį skaitykite čia
Leninizmas ir stalinizmas buvo be galo toli nuo to, ko siekė Marxas, tačiau ryšys iš tiesų yra. Valstybinis kapitalizmas savo dvasia neabejotinai prieštarauja viskam, ką parašė ir nuveikė Marxas, tačiau jo kūrėjai galėtų tvirtinti, kad jie rėmėsi kai kuriais Marxo idėjų aspektais. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių Marxo veikalų – I-asis „Kapitalo“ tomas (vienintelis, kurį jis užbaigė) – baigiasi ne komunistine išvada (kaip pasiekti, kad pasaulis taptų laisvas nuo prekių, valstybės ir darbo), o nusavintojų nusavinimu per istorinės būtinybės paskatintą kapitalizmo socializaciją. Šios idėjos gerokai nutolusios nuo konstruktyvių Marxo pasisakymų apie komunizmą ankstyvuosiuose jo tekstuose ir gausiuose jo vėlyvųjų metų užrašuose (kurių, kaip žinome, jis nepaskelbė) apie mirus (4) ir „primityvias“ visuomenes.
Antroje 1960-ųjų pusėje ir 1970-aisiais buvo būtina „grįžti prie Marxo“, kad geriau suvoktume savo laiką (5).
Tai reiškė, kad reikėjo peržiūrėti visą revoliucinę istoriją bei idėjas, įskaitant ir kairiąją opoziciją Trečiajam Internacionalui („italų“ ir „vokiečių bei olandų“ ultrakairės idėjas), o taip pat anarchizmą iki ir po 1914-ųjų. Kitaip nei Marxas teigia savo 1872 m. antibakuniškame pamflete (jis yra vienas silpniausių Marxo darbų), tikras skilimas revoliuciniame judėjime įvyko XIX a. viduryje tarp to, kas „numenko“ į marksizmą ir anarchizmą (kurie buvo paversti ideologijomis). Vėliau, žinoma, šis skilimas gilėjo.
„Kapitalizmo ir komunizmo“ skaitytojas (-a)suvoks, kad šis tekstas nebuvo sukurtas į Marxo idėjų rinkinį įkrečiant šiek tiek Michailo Bakunino minčių (ar atvirkščiai). Mes viso labo siekiame įvertinti ir Marxą, ir Bakuniną, lygiai kaip pastarieji turėjo įvertinti, tarkime, François-Noëlio Babeufo ar Charleso Fourier idėjas.
Marxo darbuose pastebima pažangumo dimensija – jis palaikė XIX a. gyvavusį tikėjimą, kad šiandiena yra „geresnė“ už vakar, o rytdiena neabejotinai išaus geresnė nei ši diena. Jis laikėsi linijinės istorijos sampratos ir suformavo deterministinį tęstinumą nuo primityvios bendruomenės iki komunizmo. Marxas prisidėjo formuojant požiūrį į ankstyvąją istoriją, skelbiantį, jog žmonių grupėms pradėjus gaminti daugiau, nei buvo būtina išlikimui, atsirado perviršis, supurenęs dirvą išnaudojimui; iš čia ir kyla jo istorinės būtinybės idėja. Mažuma vertė daugumą dirbti ir pasisavindavo tuo darbu sukurtus turtus. Prabėgus keliems tūkstančiams metų, dėl kapitalizmo suvešėjęs produktyvumas kuria sąlygas įgyvendinti kitą galimybę – panaikinti išnaudojimą. Nūdien apstu įvairaus tipo produktų, tad būtų absurdiška leisti mažumai juos monopolizuoti. O ir gamybos organizavimas taip socializuotas, kad tampa beprasmiška (ir net neproduktyvu) palikti jį nedidelės valdytojų grupės, kurios kiekvienas narys prižiūri savo privatų verslą, rankose. Istoriniu požiūriu buržuazija buvo reikalinga, tačiau laikui bėgant buržua pasiekimai (modernios ekonomikos augimas) juos pavertė parazitais. Kapitalizmas pats save daro nebereikalingą. Taigi istorija perėjo nuo stokos prie gausos.
Tiesa, Marxas niekada nebuvo aprašęs tokio intelektualinio modelio, tačiau būtent juo paremti daugelis jo tekstų ir (svarbiausia) didžiuma jo politinės veiklos. Marxo parama Vokietijos nacionalinei buržuazijai ir aiškiai reformistiškai nusiteikusiems profesinių sąjungų ar partijų lyderiams nebuvo atsitiktinumas ar klaida: Marxui jie buvo veiksniai, skatinantys pozityvią kaitą, kuri galiausiai atves į komunizmą. Kita vertus, jis iš aukšto žiūrėjo į tokius maištininkus kaip Bakuninas, kuriuos laikė tikrojo istorijos judėjimo prašalaičiais.
Tarp kitko, tokie žymūs anarchistų mąstytojai kaip Piotras Kropotkinas ir Elisee Reclus (abu – įtakingi profesionalūs geografai) taip pat laikėsi deterministinių pažiūrų, didesnę reikšmę teikdami socialinei organizacijai nei gamybai. Jų požiūriu, pasaulinė gamybos ir prekybos plėtra sukūrė galimybes atsirasti universaliai atvirai žmonių visuomenei, kurioje etniniai skirtumai, valstybės ir jų sienos prarado prasmę. Daugelio anarchistų ir marksistų požiūriu, visuomenė nustojo buvusi žmonių ir klasių santykių rezultatu, o revoliucija buvo neišvengiama dėl universalios žmonijos paskatos vienytis. Tai buvo labiau technologinis, o ne socialinis istorijos aiškinimas.
Marxas nebuvo vien deterministas, nes ilgą laiką domėjosi tuo, kas neatitiko linijinio istorinių tarpsnių aiškinimo. Jis daug rašė apie valstiečių komunų saviorganizaciją ir jų kolektyvinę žemės nuosavybę ir aiškiai įžvelgė galimybę peršokti kapitalizmo fazę Rusijoje. Kad ir ką Kropotkinas manė apie Marxą, nemažai šio Rusijos anarchisto idėjų atspindėjo garsiojo Londono išeivio įžvalgas, ir atvirkščiai.
Vis dėlto, kaip žinome, šias įžvalgas vėliau atmetė tiek reformistiniai, tiek revoliuciniai marksistai. Marksizmas tapo ekonominio vystymosi ideologija. Kapitalizmas vis sparčiau socializuojamas, vadinasi, revoliucijos poreikis sumažėja: organizuotos masės galiausiai padarys (didžia dalimi – taikiu keliu) galą buržuazinei netvarkai – socializmas ne atsiriboja nuo kapitalizmo, o jį už-baigia. Radikalai nuo laipsniškus pokyčius propaguojančiųjų skyrėsi tik tuo, kad šiame procese įžvelgė jėgos panaudojimo būtinybę. Knygoje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (1916) Vladimiras Leninas daug dėmesio skyrė problemai, kad didieji Vokietijos koncernai bei karteliai jau buvo organizuoti ir centralizuoti iš viršaus – buržuazinius valdytojus pakeitus darbo klasės atstovais ir šį racionalaus planavimo taikymą išplėtus nuo kiekvieno privataus koncerno iki visos pramonės, pasikeistų ir visos visuomenės struktūra. Tai anaiptol nereiškė prekių ir ekonomikos sistemos atmetimo.
Bet koks ekonominis komunizmo aiškinimas lieka ekonomikos lauko, kuriame gamybai skirtas laikas ir erdvė atsieti nuo likusio gyvenimo, ribose. Komunizmas nėra paremtas esamų arba ateityje įsivaizduojamų poreikių tenkinimu. Komunizmas – tai pasaulis, kuriame žmonės įsitraukia į tarpusavio santykius ir atlieka veiksmus, dėl kurių jie maitina, slaugo, apgyvendina, moko... patys save. Komunizmas nėra socialinė organizacija. Tai – veikla, tai – žmonių bendruomenė.
Kapitalas ir darbas šiandien
Reikalo esmė yra dviejų pagrindinių kapitalizmo dėmenų – kapitalo ir samdomojo darbo – sąveika. Nėra prasmės aiškintis, kuris veiksnys yra sąlygojantis. Nėra kintamojo, kuris vienintelis pagrįstų visą evoliuciją. Tiesa, jei atlygis už darbą kyla sparčiau nei produktyvumas, kapitalo kaupimo procesas sutrinka. Ir atvirkščiai – jei algos pernelyg sumažėja, kapitalas irgi išbalansuojamas. Nereikia nė sakyti, kad optimalaus, pageidaujamo, priimtino ar nepakankamo pelningumo ribos 1851 ir 2011 metais labai skiriasi, kaip jos skiriasi ir Turine bei Charbine. Atlyginimų lygis turi būti pakankamas, kad užtikrintų darbo jėgos reprodukciją, t. y. dirbančiojo ir jo šeimos išlaikymą. Svarbus kriterijus nusako, kokiu mastu verslo ciklas priklauso nuo dirbančiųjų vartojimo ir, žinoma, šis mastas yra kur kas didesnis Turine nei Charbine.
Buržuazijos kontrataka po 1980-ųjų buvo sėkminga – ir netgi perdėm sėkminga. Sisteminis darbo jėgos vaidmens nepaisymas (t. y. sisteminis darbo jėgos ir darbo išlaidų mažinimas) atneša greitą pelną, tačiau, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, jį veikia neigiamai. Pastarųjų trisdešimties metų pasaulinės prekybos ir gamybos augimo statistika nustelbia esmę: pelnų pyragas vis dar nėra pakankamas, kad užtektų visiems. Stulbinantys pokyčiai, kuriuos paskatino neoliberalizmas, daugiausiai susiję su kontrole, informacija ir vadyba, jie nesukėlė „trečiosios technologinės revoliucijos“, kurios socialinis mastas bei istorinis poveikis būtų palyginami su teilorizmu, fordizmu ir keinsizmu. 2004-aisiais dalis Prancūzijos kompanijų padidino savo metinį pelną 55 % daugiausiai dėl to, kad atsikratė savo pačių nelabai pelningų padalinių. Kyla klausimas, kiek ilgai dar veiks nepakankamo pelningumo kompensavimo strategija, kuri naudinga mažumai, įsitvirtinusiai strateginėse nišose (besiplečiantis aukštųjų technologijų verslas, kompanijos, glaudžiai susijusios su valstybės išlaidomis, ir ne mažiau įtakingas finansų verslas). Čia nėra nieko nauja. Tai, kas 1950–1980 metų laikotarpiu buvo vadinama mišria ekonomika arba valstybiniu monopoliniu kapitalizmu, taip pat buvo grįsta nuolatiniu pinigų perkėlimu iš verslo (kaip visumos) į kelias laimingas kompanijas. Tačiau tokia sistema suponavo minimalų dinamizmą – įtakingiausios kompanijos nebūtų galėjusios pasiimti daugiau nei jų pelnų dalis, jei nebūtų augęs bendras pelningumas.
Šių dienų buržuazija nenori grįžti į pusiausvyrą, buvusią iki 1970-ųjų. O 1930-aisiais bandyta sugrįžti prie laisvos prekybos kapitalizmo, kurio era buvo pasibaigusi dar prieš XX a. pradžią. Šiuolaikinė buržuazija siekia sudaryti naują socialinį kontraktą, kuris įgalintų su darbo jėga elgtis taip, kad sistema būtų stumiama į priekį. Priemonės šiam tikslui pasiekti skirsis Turine ir Charbine, tačiau tikslas abiejuose miestuose bus panašus.
Kaip ir 1920-aisiais, nūdien trūksta tvirto socialinio pagrindo: samdomasis darbas išplito, tačiau masinis vartojimas atitinkamai nepadidėjo. 1960-aisiais „Ford“ gamyklos darbuotojai pirkdavo automobilius (dažniausiai kokį nors „Ford“ modelį), o Prancūzijos „Renault“ dirbantieji pirkdavo pigų „Renault“ automobilį. Šiandien pasaulinio augimo simbolis yra didžiuliu mastu gaminamos prekės su ženklu „pagaminta Kinijoje“, daugelio kurių Kinijos dirbantieji neįperka, o JAV vartotojai perka kreditan. Priešingai nei 1950-aisiais, XXI a. kapitalizmo vystymasis neįmanomas kaupiant pinigus viename poliuje (kapitalo) ir tuo pačiu metu atvirai mažinant sąnaudas kitame poliuje (darbo jėgos). Juo labiau, jei jis grįstas nelauktai dideliu spekuliaciniu pelnu, gaunamu „realios“ ekonomikos sąskaita. Vienas dalykas, kurio galime pasimokyti iš Keyneso, yra tas, kad darbo jėga yra kartu išlaidos ir investicija.
Jokio ekologiškai reformuoto kapitalizmo
Ankstyvasis XXI a. ir 1930–1940 m. laikotarpis smarkiai skiriasi. Šiuolaikinis kapitalizmas negali išvengti jo natūralios aplinkos problemų. Vertė nėra sukuriama iš oro (tiesą sakant, „gryno“ oro vis mažėja). Virtualioji erdvė atrodo esanti patrauklus mokslinės fantastikos mitas, tačiau kapitalizmas neįmanomas be gamybos (dideliais mastais), t. y. be tokio pat švaistymo. Bet kurios įmonės būtinybė maksimizuoti produktyvumą reiškia nepaisymą to, kas vyksta už gamyklos vartų, ir polinkį gamtą laikyti išteklių, kuriuos reikia apdirbti bei išnaudoti, rezervu (6). Ekologai sako tiesą kartodami, kad vakarietiško gyvenimo būdo neįmanoma paskleisti šešiems ar devyniems milijardams žmonių.
Tai nereiškia, jog kapitalizmas netrukus prieis neįveikiamą natūralią ribą, nes ekologiniai faktoriai pagaliau privers žmoniją atsikratyti kapitalizmo, ir milijardai Žemės gyventojų įgis galimybę įgyvendinti ekologinę revoliuciją (nors dirbančiųjų klasė neįstengė įgyvendinti komunistinės revoliucijos). Deja, istorijai nėra žinomos tokios neįveikiamos ribos. Civilizacijos vis dėlto kinta dėl socialinių priežasčių. Kapitalizmą gali sustabdyti tik proletarų valia ir gebėjimas jį paversti kažkuo visiškai kitu. Kitaip ši sistema atras kelių ir būdų plušėti toliau. Galbūt vieną dieną sprogs atominė jėgainė ir pražudys pusę Niujorko arba Tokijo gyventojų, o kita pusė bus priversta (iš)gyventi po žeme. Jokiai „mirtinai“ ar „galutinei“ krizei dar nepavyko sugriauti kapitalizmo. Ekologinės katastrofos to irgi nepadarys.
Proletariatas kaip prieštara
Iki šiol proletariatas net ir karingais metodais dažniausiai kovojo už savo sąlygų pagerinimą esamoje visuomenėje: darbo jėga siekė kuo daugiau išgauti iš kapitalo, o ne panaikinti porą „samdomasis darbas–kapitalas“. Tą pripažinti – vadinasi, žengti pirmą žingsnį suvokiant, su kuo susiduria komunistinis judėjimas.
Vis dėlto mes liksime lygiai tokioje pat nežinioje, jei į ankščiau minėtą aplinkybę nepažvelgsime iš perspektyvos. Neabejotinai stipri reformistinė kryptis, gyvuojanti ilgiau nei 150 metų, įsitvirtino persipynusi su radikaliais siekiais (iš tiesų – daug sėmėsi iš jų), kuriuos stengėsi įgyvendinti nedidelės (o kartais – gausios) proletarų mažumos, siekiančios to, ką pavadintume komunizmu. Jokia kita socialinė grupė nebuvo tokia atkakli.
Taip buvo ir vis dar yra todėl, kad proletarai tuo pat metu veikia kapitalizmo viduje ir už jo ribų. Jie gyvena šiame pasaulyje ir kartu yra ne šio pasaulio žmonės. Buržuazija gyvena, klesti ir veikia pasaulyje, kurio socialinė logika jai naudinga. Kitoje socialinio spektro pusėje daug įvairių grupių kenčia nuo esamos santvarkos, tačiau yra taip nušalintos nuo poveikio jai, kad neturi beveik jokios potencialios galimybės ją išardyti: jos gali prisidėti prie santvarkos panaikinimo, tačiau menkai tikėtina, kad būtų jo iniciatorėmis. Tokią galimybę turi tik proletarai...
...tačiau tai nereiškia, kad jie imsis veiksmų. Nekurkime iliuzijų, kad bet koks eilinių žmonių inicijuotas konfliktas gamykloje ar gatvėje, ypač jei jis virs smurtiniu, turės komunistinių permainų užuomazgų: istorija rodo, kad yra priešingai. Tačiau darbo jėgos gebėjimas gintis „nuo kapitalo pasikėsinimų“, kaip sakė Marxas, yra jos gebėjimo pulti sąlyga. Priešintis priespaudai ir išnaudoji-mui – ne tas pats, kas visiems laikams atsikratyti priespaudos ir išnaudojimo. Vis dėlto nesugebėjimas priešintis yra aiškus bejėgystės ženklas. Klaidinga būtų ignoruoti reikalavimus užtikrinti teisę į kasdienę duoną.
Tiesa ta, kad reikalavimai užtikrinti teisę į kasdienę duoną nesuvienys proletarų. Geriausiu atveju jie suburs proletarus vienoje šalyje ir tik trumpam laikotarpiui. Trumpalaikiai interesai (reikalavimai pakelti algas, sutrumpinti darbo laiką ar kovos už darbo vietų išsaugojimą) retai sutampa ir, tiesą sakant, dažniausiai sukelia nesutarimus. Susiliejimas įmanomas tik kovojant prieš samdomąjį darbą ir juo paremtą visuomenę.
Prieštaravimai tarp reformistinių organizacijų (daugeliu atvejų persimetusių į kontrrevoliucinę stovyklą, kaip įrodo Vokietijos socialdemokratų atvejis 1919 m., o kiek vėliau – ir stalinizmas) ir radikalių mažumų kartu yra ir konfliktas tarp pačių proletarų, o taip pat ir vidinis kiekvieno proletaro prieštaravimas tarp reformizmo ir radikalizmo.
