Senosios kartos mohikanai – Galina Dauguvietytė, Česlovas Stonys ir Filomena Taunytė – sako, kad per švenčių laikotarpį beprasmiškai linksmintis nedera.
Aktorius Česlovas Stonys sako, kad anksčiau buvo daugiau materialiai „biednų“, bet savo dvasia tvirtesnių žmonių nei dabar.
„Dabar daug turtingų ir daug dvasios „ubagų“. Materialinės vertybės užgožė dvasines, tuo ir skiriasi dabartinės šventės nuo ankstesnių. Aš labai bijau būti „seneliokiškai“ bambantis, bet iš tikrųjų yra taip – kuo daugiau pinigų, tuo mažiau fantazijos.
Parduotuvėje buvo daug moterų ir aš pajuokavau, kaip gerėjantis gyvenimas ištvirkino moteris. Jos sužiuro į mane. Sakau, anksčiau viską gamindavo namuose ir tas sukurdavo tokią atmosferą. Iš vaikystės atsimenu – „šližikus“ mamos kepdavo.
Dabar nueini į parduotuvę ir viskas: salotos pačios įvairiausios padarytos, „šližikai“ iškepti. Sudėjai ant stalo ir šventės laukimo atmosferos kaip ir nebėra, tiktai sotus pavalgymas ir dar išgėrimas“, – dėstė pašnekovas.
Č. Stonys. (Saulius Žiūra/BFL nuotrauka)
Jo nuomone, dabarties žmonėms reikėtų dažniau rasti minutę sustoti ir pagalvoti, kur, kaip ir dėl ko jie gyvena.
„Jeigu nelinksma, tai ir nesilinksmink. Man atrodo, žmonės jaučiasi įsipareigoję, kadangi tokia data, tai būtinai reikia džiūgauti, o jeigu „nesidžiūgauja“? Ir nedžiūgauk, ramiai pasėdėk, žvakę užsidek, kavos puoduką išgerk, jeigu nieko daugiau neturi.
Aš jums pasakysiu, kaip aš švenčiau savo 60-metį. Kaime užsidegiau žvakelę, buvau visiškai vienas, išgėriau puodelį kavos ir suvalgiau saldainį, kurį tokia moteris praeidama man padovanojo. Aš ne minios žmogus, todėl tie visi fejerverkai, rėkimas man svetimi. Ir kokia čia šventė, kai Katedros aikštėje kitą rytą riogso krūvos sudaužytų, išmėtytų butelių?“, – dėstė lrt.lt pašnekovas.
Anot Č. Stonio, labai nemaloniai veikia, kad nugali masiškumas ir vis mažiau lieka individualumo.
„Visi renkasi į būrį, renkasi triukšmą. Man tai yra labai svetima. Mane visada žavi tai, kas yra individualu, kas yra asmeniška ir to asmeniškumo vis mažėja, bent man taip atrodo.
Aš aštuonerius metus turėjau tokį mielą katiną Feliksą. Kartais žiūrėdavau jam į akis ir galvodavau, kad jame išminties daugiau, negu daugelio tų bedžiūgaujančių žmonių akyse“, – prisipažino aktorius.
F. Taunytė: nėra apsivalymo
Rašytojos Filomenos Taunytės nuomone, dabartinės kartos atstovai Kalėdas ir Naujuosius metus švenčia panašiai, kaip ir vyresnei kartai priklausantys jų tėvai ir seneliai.
„Mes irgi važiuodavome pas savo mamytes švęsti, dauguma žmonių dabar lygiai taip pat daro. Buvo Kūčios, buvo Naujieji metai. Per Naujus metus mes irgi būdavome bendruomenėje, jau nebe savo namuose. O per Kūčias visada būdavome namuose.
Tarybiniais laikais buvo norima padaryti taip, kad šeimos šventė būtų Naujieji metai, bet nieko iš to neišėjo, nes visokie mūsų garbūs sekretoriai važiuodavo pas savo mamytes švęsti Kūčių“, – dėstė ji.
Anot F. Taunytės, advento metu derėtų laikytis, kaip nėščioms moterims – nei šokti, nei kaip kitaip linksmintis.
„Nėra advento, nėra pasninko, nėra išsivalymo. Ėda visi nuo ryto iki vakaro taip, kaip visada, ir penktadienį taip pat. Klebonai tai žino, kunigai kalti, kad nieko nesako. 80 proc. Lietuvos yra labai stiprūs katalikai, jie turi visą Adventą nevalgyti mėsos, pieno produktų ir maitintis vegetariškai“, – dėstė pašnekovė.
G. Dauguvietytė: švęsti reikia su saiku
Režisierė ir rašytoja Galina Dauguvietytė sako esanti šiuolaikiškų pažiūrų ir moralizuoti nelinkusi.
„Nesu senoviška „boba“, kuri sako: oi, pasenai, tai jau gulk ant pečiaus. Jokiu būdu, jeigu yra noras – linksminkis. Man patinka, kada jaunimas linksminasi, bet nepatinka jų linksminimosi būdai. Mes, būdavo, jeigu ir išgerdavome kompanija, bet nebūdavo nei muštynių, nei kad galva į kokias salotas įkristų.
Dabar, kiek man teko su jaunimu pakalbėti, jie ir „žolyčių“ parūko. Kol gyveni, reikia linksmintis, bet viską būtinai reikia daryti su saiku. Ir „baliavoti“ reikia su saiku.
Koks tas saikas? Kiekvieno organizmas kitoks, vienas išgeria – jau kvailas, o kitas gali išgerti daugiau ir likti protingas. Svarbu neperlenkti lazdos. Pavyzdžiui, aš galėdavau labai daug išgerti ir nebūdavo matyti, kad esu išgėrusi, o užtekdavo po to mano saiko paimti mažą „čierkutę“ ir aš jau nebe aš būdavau.
Aišku, sunkūs metai, žmonės nežino, kaip gyvens, bet kol gyvena... Aš pergyvenau ir karą, ir marą, ir badą. Tikra to žodžio prasme nuo bado buvau ištinusi. Visko buvo, bet buvau jauna ir buvo linksma. Aš linkiu ir jauniems, ir vidutinio amžiaus linksmintis, bet gražiai, su saiku“, – pasakojo moteris.
Pati G. Dauguvietytė sako, kad per Kalėdas jai labiausiai patinka išjungti telefoną, atsigulti ir skaityti.
„Atvirai pasakius, aš nemėgstu, nemyliu, neapkenčiu švenčių. Lapkričio 7-ąją sovietmečiu vadindavau bolševikų Kalėdomis, Gegužės 1-ąją – bolševikų Velykomis. Tomis dienomis neturėjome įrašų televizijoje, arėme, dirbome nuo ryto iki vakaro. Visos šios šventės mano kraujyje – kaip sunkiausios darbo dienos. Apie keturiasdešimt metų šventės man buvo kryžiaus keliai ir aš jų nešvęsdavau, neturėdavau kada.
Naujieji metai man yra šventė. Taip būdavo: tėvas, mama, aš. Tėvas anksti mirė, liko mama, aš ir mano vyras. Vienas, kitas... Visuomet Naujuosius metus sutikdavome namuose ir visuomet trise. Po to mirė mama, likome dviese. Prieš trejus metus mirė mano vyras ir aš dabar ketvirti metai Naujuosius metus sutinku viena. Tačiau iš namų aš neišeinu. Nors turiu pakvietimų, turiu tradiciją būti namuose. Aš viena, bet jaučiu, kad jie visi su manimi. Sulaukiu dvyliktos valandos.
Kai dar buvo vyras (jis paskutinius šešerius metus visai negėrė, buvo visiškas abstinentas, gerdavo sultis), aš degtinės išgerdavau. Naujieji metai man yra šventė ir nesvarbu, ar aš turiu ką valgyti. Jeigu ir neturėsiu, tai pasiimsiu duonos gabalą, įsipilsiu į „čierką“ vandens ir vis tiek juos sutiksiu“, – pasakojo G. Dauguvietytė.
Andželika Lukaitė
