Elvyra Žvirblienė
Lapkritį jums sukako 85-eri. Ar daug sveikinimų sulaukėte? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi G. Dauguvietytės.
Lapkričio 26-oji buvo ta diena, kai užsirakinau namuose ir sėdėjau prie dviejų telefonų – laidinio ir mobiliojo. Vieną keliu, kitą padedu. Ir taip visą dieną iki pat vakaro. Dienai baigiantis pasijutau lyg būčiau tą lauką arusi. Aišku, buvo ir malonu.
Labai pagerbė mūsų šalies prezidentė – gavau iš jos pasveikinimą. Dar pasveikino Seimo pirmininkė Irena Degutienė, taip pat šiltų bičiulių linkėjimų iš Europos Parlamento.
Galina Dauguvietytė (nuotr. Elta)
Nėra kada eiti pogulio
Ar nepavargstate nuo kasdienio dėmesio, žurnalistų skambučių? Juk ir dabar, mums kalbantis jums, vis kas nors skambina.
Šviesios atminties Skirmantas Valiulis man vis siųsdavo savo studentus, žurnalistus. Jiems sakydavo: „Kam ieškoti laikraščiuose žinių apie senų laikų aktorius, menininkus, geriau nueikite pas Galiną, ji juos matė ir pažinojo dar būdama vaikas.“
Tai ir ateidavo pas mane jaunų žurnalistų. Nemažai jų lankydavosi. Būdavau vis užimta, bet manęs tai nevargino. Iki šiol bendravimas nevargina. Dažnai esu kviečiama ir į renginius, jubiliejus.
Suprantu, kad gyvenate pagal senąjį grafiką...
Gyvenu pagal grafiką ir dar sparčiau nei iki šiol. Visi žino, kad pas gerą šeimininką po pietų – pogulio metas, o aš jau kurį metą niekaip neatrandu laiko prigulti, nes turiu daug reikalų.
Nutariau pasitvarkyti, aplankyti daktarus ir regėjimą pataisyti. Neblogai mačiau ir iki šiol, bet senstu ir dar sensiu. Kiek gyvensiu, nežinau. Gal bus taip, kad negalėsiu vaikščioti, todėl turiu prisižiūrėti akis, kad galėčiau skaityti. Pasidariau vienos akies operaciją, ruošiuosi pasidaryti ir kitos.
Tik bėda, ir mane operavusiam chirurgui pasakiau, kad jaučiuosi blogiau, nes dabar ne tik savo, bet ir visų kitų raukšles pradėjau matyti. (Juokiasi.) Net ir televizijos žinių vedėjų veidai, kurie anksčiau man atrodė tokie jauni, išgražinti, dabar pasikeitė. Ir vienas, žiūriu, su raukšlėmis, ir kitas.
Visa laimė, kad retai į veidrodį žiūriu. Net ir jaunystėje dažnai nežiūrėdavau. Nebuvau niekada iš tų moterų, graudulingų bobučių, kurios raukšles skaičiuoja ir bijo savo veido. Mano veidas yra mano gyvenimo veidrodis. Aš juo patenkinta.
Galina Dauguvietytė (nuotr. Elta)
Pamiršdavo pasveikinti net vyrą
O anksčiau ar švęsdavote savo gimtadienius?
Niekada. Nuo pat vaikystės niekada nešvęsdavau. Tik vieną kartą esu iškėlusi dideles vaišes redakcijoje – kai išėjau į pensiją. Tada man buvo 55-eri ir tik tą kartą kaip reikiant pasėdėjome su kolegomis iš televizijos.
Galiu pasakyti, kad 42 metus pragyvenau su mylimu vyru, dažnai net pamiršdavau jį pasveikinti gimimo dienos proga. Gal kartais ir susėsdavome dviese, išgerdavome puslitrį virtuvėje, bet nevadinu to šventimu.
Buvau gera šeimininkė, bet ta proga negamindavau jokių suktinukų, nekimšdavau vištų. Tada mokėjau viską gaminti, o dabar jau pamiršau. Vyrui mirus, mano gyvenimo būdas visiškai pasikeitė.
Sekėsi ne lošti, o mylėti
Ne kartą sakėte, kad po vyro mirties atsigauti padėjo knygos. Kokia jūsų mėgstamiausia knyga?
Buvo ir yra mėgstamiausia Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Ją beprotiškai mėgstu, dar jaunystėje knyga man paliko nepaprastą įspūdį. Šiuolaikiniai rašytojai man neaiškūs. Jų filosofijos dažnai man svetimos. Jei pradedu skaityti knygą ir matau, kad ji neįdomi, iš karto padedu.
G. Dauguvietytė (Fotodiena.lt nuotr./Tomas Lukšys) (nuotr. Balsas.lt)
Parašėte tris knygas. Kuri jums brangiausia, kuri atrodo brandžiausia?
Pirmoji knyga linksmiausia, o paskutinė – mano gyvenimo išpažintis, kaip aš pati vadinu, dvasios patanatomija. Ji ir brandžiausia.
Gyvenime nuveikėte daug prasmingų ir gražių darbų. Ką dar norėtumėte nuveikti? Ko linkėtumėte sau?
Linkiu viena – kad ir toliau būtų taip, kaip šiandien, šiuo momentu, kai mes kalbamės. O daugiau man nieko nereikia.
„Skarmalų“, stogą virš galvos ir pavalgyti turiu, pensijos užtenka. Visko man gana. Kažkada man linkėjo išlošti milijoną. Pagalvojau: „Viešpatie, kam jis man?“ Sakoma, kam sekasi lošti, tam meilės reikalai nesiklosto, o man atvirkščiai gyvenime buvo.
Meilės reikalai sekėsi, todėl nieko gyvenime nesu išlošusi, išskyrus vieną vienintelį kartą. Buvo kovo 8 diena. Vyras jau buvo miręs. Prabudau ir taip liūdna pasidarė. Prisiminiau, kad kiekvieną kartą Moters dienos proga mano vyras iš pat ryto parnešdavo geltonų tulpių puokštę. Ir taip kasmet: atsikeliu, žiūriu, jo nėra, o paskui grįžta su tulpėmis.
O tą liūdną dieną guliu ir galvoju: „Jau penkeri metai niekas nebeateina su gėlėmis.“ Paskui atsikėliau ir patikrinau loterijos bilietą. Sužinojau, kad išlošiau muzikinį centrą. Pamaniau, kad jeigu yra kas viršuje, tai tikriausiai man ir atsiuntė...
