Dar visai neseniai pasaulis tryško optimizmu dėl gausiai iš žemės gelmių srūvančios naftos. Gavybos ir žvalgybos technologijos tobulėja - tai ko gi čia jaudintis? Bus atrasti nauji telkiniai, pradėti eksploatuoti tie, kurie anksčiau atrodė slūgsantys per giliai arba nafta juose buvo laikoma nepakankamai kokybiška.
Pastaruoju metu optimizmą keičia panika. Panika, kurią šį kartą skleidžia ne apokaliptinių kultų išpažinėjai ar konspiracijos teorijų mėgėjai, bet ekspertai, profesionalai ir politikai. Atrodo, kad nafta senka daug greičiau, negu įsivaizdavome. Ir tai, atrodo, jau smarkiai veikia politinę situaciją pasaulyje, o netolimoje ateityje gali sukelti didžiulio masto ekonominių ir gyvensenos pokyčių.
Naftos pikas
Naftos pikas (Peak Oil) - grėsmingas reiškinys, apie kurį dabar labai daug kalbama. Naftos piku vadinamas momentas, kai naftos gavyba pasaulyje arba kokiame nors regione pasiekia maksimumą ir nuo to laiko pradeda mažėti. Ji mažėja, nes išsenka telkiniai, naujų nebeatrandama, nafta tampa prastesnės kokybės ir sunkiau pasiekiama. JAV naftos pikas įvyko 1970 m. JAV naftos gavyba, 1970 m. pasiekusi savo aukščiausią tašką, iki šiol krinta žemyn ir nebesiekia net 1945 m. lygio.
Mokslininkai nesutaria, kiek iš tiesų pasaulyje liko naftos. Yra įvairių nuomonių, bet faktai rodo, kad situacija grėsminga. Pastaraisiais metais naftos žvalgymo technologija smarkiai patobulėjo, bet visame pasaulyje naujai surastų reikšmingų telkinių skaičius mažėja nuo 1965 metų, o pastaruosius keletą metų jų beveik visai neberandama. Naftos smarkiai sumažėjo Šiaurės jūros regione. Neaiški situacija ir pagrindiniame pasaulio naftos regione Artimuosiuose Rytuose. Atrodo, kad OPEC šalys, norėdamos išsikovoti didesnes kvotas ir pasididinti pajamas iš naftos, buvo smarkiai išpūtusios savo oficialius naftos atsargų įvertinimus.
Daugumos nuomone, naftos pikas bus pasiektas labai netolimoje ateityje, maždaug po 3-15 metų, kiti mano, kad jau dabar gyvename naftos piko laikais. Beveik niekas nesiginčija, kad anksčiau ar vėliau jį pasieksime. Kokie bus šio reiškinio padariniai? Globalinė recesija, fundamentalūs gyvensenos pokyčiai? „Naftos pikas: civilizacijos, kokią mes suprantame, pabaiga“, arba: „Pasakyk savo gyvenimo stiliui sudie“ - straipsnių panašiomis antraštėmis šiandien mirguliuoja internete ir spaudoj.
Naftos piko padariniai
Manoma, kad pastaruosius du šimtus metų vykęs didžiulis progresas ir gerovės augimas buvo susijęs su pigiais energetiniais šaltiniais, kurių pagrindinis yra nafta. Bet „naftos amžius“ artėja į pabaigą. Neatsikuriančio fosilinio kuro resursų pabaiga radikaliai pakeis mūsų gyvenseną ir tai įvyks daug greičiau, negu mes manome. Naudodami dirbtinai pigią fosilinio kuro energiją, mes sukūrėme globalius pramonės, prekybos, maisto gamybos ir finansų modelius, kurie netrukus pasmerkti žlugti. Šių metų kovo mėnesį specialios JAV administracijos sukurtos ekspertų komisijos išvadoje teigiama: „Pasaulio naftos gavybos pikas kelia JAV ir pasauliui precedento neturinčią rizikos valdymo problemą. Kai naftos pikas bus pasiektas, skysto kuro kainos drastiškai šoks į viršų ir be išorinio įsikišimo tinkamu metu šio proceso ekonominiai, politiniai iš socialiniai kaštai bus beprecedenčiai. Įsikišimas yra įmanomas tiek paklausos, tiek ir pasiūlos klausimais, tačiau esmingai paveikti situaciją galima tik inicijuojant poveikio priemonių taikymą anksčiau negu dešimtmetį prieš naftos piką“.
Pasiektas naftos pikas nereiškia, kad iškart naftos pradės labai trūkti. Tačiau naftos piko problema pasireikš net ir nežymiai mažėjant naftos gavybai, nes auganti paklausa ir mažėjanti pasiūla gali šuoliškai padidinti naftos kainą tarptautinėje rinkoje. Pastaruoju metu naftos kainos pasaulinėje rinkoje smarkiai išaugo. Nieko nestebina didesnė nei 50 JAV dol. už barelį naftos kaina. Ekspertai kalba, kad ji greitai gali siekti daugiau nei 100 JAV dol. barelį.
„Ilgalaikė nepaprastoji padėtis“
Jamesas Howardas Kunstleris šių metų balandžio mėnesį išleistoje knygoje „Ilgalaikė nepaprastoji padėtis: Naftos amžiaus pabaiga, klimato pasikeitimai ir kitos konverguojančios XXI a. katastrofos“ rašo: „Amerikiečių visuomenei, apimtai informacinių pramoginių laidų (infotainment) ir rekreacinio apsipirkinėjimo (shopping) svaigulio, nuolatinio važinėjimo automobiliais manijos, yra sunku įsisamoninti veiksnius, kurie fundamentaliai pakeis mūsų technologinės visuomenės kasdienį gyvenimą. Net po 9/11 teroristų atakos Amerika lyg sapne žengia pirmyn į ateitį. Aš tai vadinu „Ilgalaike nepaprastąja padėtimi“. Pirmiausia baigsis pigaus fosilinio kuro era. Neperdedant galima teigti, kad patikimas naftos ir dujų tiekimas lemia mūsų modernios gyvensenos būtinuosius (taip pat prabangos ir komforto) elementus: centrinį šildymą, oro kondicionavimą, mašinas, lėktuvus, elektros šviesą, nebrangius drabužius, muzikos įrašus, filmus, klubus, nacionalinę gynybą - jūs galite tęsti sąrašą.... Joks alternatyvus kuras neleis mums išlaikyti amerikietiško gyvenimo būdo ir netgi nedidelės jo dalies. Greito technologinio progreso, kurį sąlygojo pigaus kuro karalystė, užliūliuotiems amerikiečiams pasireiškė Jimmy Cricketo sindromas - tikėjimas, kad viskas, ko mes geidžiame pakankamai stipriai, gali išsipildyti.“
Naftos pikas Vakarų radikalų ir antiglobalistų požiūriu
Naftos pikas išgąsdino anaiptol ne visus. Žymus JAV lingvistas, radikalų ir antiglobalistų guru Noamas Chomsky komentuoja: „Aš manau, kad yra daug svarbesnių problemų negu naftos pikas. Galima netgi teigti, kad pasiekus naftos piką žmonija laimės, nes sumažės hidrokarbonatų, dabar nevaržomai teršiančių aplinką, poveikis. Kalbėti apie dėl naftos piko „susitraukiančią“ ekonomiką nėra prasmės. Mūsų ekonomika smarkiai „susitrauktų“, jei atsikratytume milžiniškų karinių išlaidų, kancerogenizacijos ir kitų itin destruktyvių veiklų. Palaikančioji (sustainable) ekonomika galėtų smarkiai pagerinti gyvenimo kokybę“.
JAV Ohajo valstijos Yellow Springs vietovėje įsikūrusi organizacija „Community Solutions“ („Bendruomeniniai sprendimai“) mano, kad naftos pikas yra šansas suklestėti jų ideologijai ir propaguojamam gyvenimo būdui. Vienas iš organizacijos vadovų teigia: „Po naftos piko mūsų būsimas „ribotos energijos“ gyvenimo stilius reikš, kad reikės gyventi turint šiek tiek mažiau maisto, mažesnius namus, mažiau automobilių. Nesunku prognozuoti, kad žmonių sveikata nuo to tik pagerės“. „Community Solutions“ buvo įkurti 1940 metais ir siūlo palaikomosios agroekonomikos, energijos taupymo ir gyvenimo mažomis bendruomenėmis būdus visuomenei. Neseniai organizacija išsiuntė savo atstovus į Kubą perimti patirties, nes manoma, kad Kuboje, kuri nuo 1994 m. beveik nebegauna kuro ir dėl JAV embargo yra izoliuota nuo pasaulio, dabar gyvenimas yra toks, koks jis greičiausiai bus po naftos piko Amerikoje. Organizacijos tinklapyje rašoma, kad Kuba sugebėjo prisitaikyti prie naujos situacijos, likviduoti iš Tarybų Sąjungos perimtą industrinį modelį ir išlaikyti palyginti aukštą gyvenimo kokybę. Anot „Community Solutions“, Kubos žmonių, kurių daugelis pastaruoju metu persikėlė į kaimą, gyvensena galėtų būti sektinas pavyzdys, ypač trečiojo pasaulio šalims.
Kinija, JAV ir Artimieji Rytai
Naftos pikas artėja sparčiai dar ir dėl to, kad naftos sunaudojimas labai greitai didėja. Šiandien pasaulyje per dieną išgaunama ir sunaudojama 83 milijonai barelių naftos. JAV naftos sunaudojimas padidėja po 2 proc. per metus, tačiau rekordininkė yra Kinija. Pernai Kinija aplenkė Japoniją ir tapo antrąją pasaulio šalimi pagal naftos sunaudojimą, kuris padidėja maždaug 10 proc. per metus. Vadinasi, jei augimo tendencijos išliks tokios pat, per 7 metus Kinijos naftos poreikis padidės dvigubai. Pastaruoju metu Kinija aktyviai dalyvauja investicijose į naftos sektorių įvairiose pasaulio vietose: derasi su Kanada, Rusija, Venesuela dėl naftos tiekimo ir telkinių eksploatavimo.
Jungtinėse Valstijose naftos piko problema tiesiogiai siejama su valstybės saugumu. Kongreso nario respublikono Roscoe Bartletto 2005 m. gegužės 3 d. parengtoje ataskaitoje Kongresui sakoma, jog didžiulį pavojų kelia tai, kad JAV (5 proc. pasaulio gyventojų) turi tik 2 proc. pasaulio naftos atsargų, o sunaudoja 25 proc. pasaulyje išgaunamos naftos, kuri dažniausiai ateina iš šalių, kurios, kaip pripažįsta netgi prezidentas George’as W. Bushas, mūsų nemėgsta.
Šios problemos jau senokai buvo JAV administracijos ir Centrinės žvalgybos valdybos akiratyje. Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas Dickas Cheney (vienas iš pagrindinių 2003 m. Irako karo ideologų ir organizatorių) 1999 m., dar būdamas stambios naftos korporacijos „Halliburton“ vadovas, sakė: „Apytiksliai vertinant, pasaulinė naftos paklausa augs maždaug po 2 proc. per metus, o gavyba iš egzistuojančių atsargų mažės maždaug po 3 proc. per metus. Taigi 2010 m. mums reikės papildomų 50 milijonų barelių per dieną“.
Nenuostabu, kad daugelis JAV kritikų Irako okupaciją 2003 m. pavasarį tiesiogiai susiejo su tikslu kontroliuoti Artimuosius Rytus (didžiausią pasaulyje naftos baseiną) artėjančiu naftos gavybos nuosmukio laikotarpiu. Juo labiau kad nepasitvirtino nei teiginiai apie Irako masinio naikinimo ginklus, nei apie ryšius su teroristais, organizavusiais ataką JAV 2001 m. rugsėjo 11-ąją. Atrodo, naftos pikas padarė pasaulį daug nesaugesnį. Galima tik įsivaizduoti, kas bus, jei, tarkim, Kinija (1,3 mlrd. gyventojų turinti sparčiai besivystanti branduolinė valstybė) irgi pabandys taip spręsti savo problemas.
Gegužės 9-oji Maskvoje
Gegužės 9 d. minėjimas Maskvoje, į kurį buvo atvykę daugiau nei penkiasdešimties pasaulio šalių vadovai, Lietuvoje sukėlė daug aistrų.
Daugelio lietuvių, įsijautusių į propagandines batalijas su Rusija dėl istorijos interpretacijų, nuostabai Vokietija, Prancūzija ir Ispanija ne tik nedalyvavo atakose prieš Rusiją ir prezidentą Vladimirą Putiną, bet ir akivaizdžiai stengėsi sušvelninti situaciją, netgi palaikė Rusijos pusę. Praėjus keletui dienų po pergalės švenčių minėjimo, spauda citavo aukščiausių Europos Komisijos pareigūnų euforiškus žodžius apie Europos ir Rusijos „meilę“, „medaus mėnesį“ ir apie tai, kad susitikimai Kremliuje „davė pradžią tam, kas pretenduoja tapti strategine asociacija pagal visas taisykles“.
Atrodo, kad „senoji Europa“ yra pasiryžusi forsuoti Rusijos įtraukimą į europinę erdvę, nepaisydama akivaizdžiai šąlančių santykių tarp Rusijos ir jos ES kaimynių Baltijos šalių (ir Lenkijos), nepaisydama Rusijos antidemokratinių tendencijų ir Čečėnijos problemų. Kodėl Vokietija ir Prancūzija tarsi „anksčiau laiko“ veržiasi į Rusiją ir siūlo glaudesnę ekonominę bei politinę integraciją? Ar ne dėl Rusijos naftos ir dujų, kurios gali tapti gyvybiškai svarbios Europai artėjant naftos pikui?
