Septyniasdešimt penkerių metų sukaktį birželio pabaigoje švęsianti legendinė teatro ir kino aktorė Gražina Balandytė sako, kad du gražiausi ir svarbiausi dalykai jos gyvenime buvo ir liks – scena ir meilė.
Birželio dvidešimt septintąją švęsite septyniasdešimt penktąjį gimtadienį. Visų skaitytojų vardu noriu jus pasveikinti ir kartu paklausti, su kokiomis mintimis sutinkate jubiliejų?
Esu jau saulėlydžio žmogus, nors širdyje jaučiuosi dar jauna. Kad jau saulėlydis, pajutau, kai prispaudė ligos, kai nebegalėjau dirbti ir teko palikti teatrą. Tik dabar, kai visai pasitraukiau nuo scenos, pradedu suprasti, kokį laimingą gyvenimą nugyvenau, kokią fantastišką profesiją turėjau. Dirbdama to nesugebėjau taip vertinti. Bent jau dabar man taip atrodo. Kartais net aplanko minčių, kad tik skrajojau ir žaidžiau gyvenimą scenoje, nors visada su didžiule meile. Užtai man labai svarbu tai, ką išgyvenau, išlaikyti prisiminimuose. Jei ne prisiminimai, mano gyvenimas būtų pilkas.
Vis dar graužiuosi, kad turėjau daug fantastiškų vaidmenų, kurių nesuvaidinau taip, kaip turėjau, o dabar, kai jau nieko nebegaliu pakeisti, analizuoju, kodėl man nepavyko. Prisimenu ir tuos vaidmenis, kuriuos kuriant tarsi kažkas nušviesdavo iš vidaus ir įvykdavo kažkoks stebuklas. Negaliu pamiršti Kenio Mijomoto ir Šichiro Fukazavo pjesės „Japonijos naktys“, kurioje man teko suvaidinti japonę Orin. Režisierius japonas, užsiėmęs visai kitais dalykais, o aš niekada nebuvusi Japonijoje, nepažinusi jos kultūros, ir dar kalbos barjeras... Repetuojame, jaudinuosi scenoje, o režisierius nieko man nesako. Ir nežinau, kaip atsitiko, kad tiesiog intuityviai pajutau tą japonę ir vaikščioti scenoje pradėjau lyg ji. Prisimenu, prieinu prie režisieriaus ir klausiu, kodėl jis man nieko nesako. O jis mane apkabino ir sako: „Jūs taip panaši į mano mamą. Jūs viską darote labai gerai. Ar buvote Japonijoje?“ Sakau: „Ne, niekada nesu buvusi.“ Va taip kažkas ir įvyksta: režisierius ištirpsta aktoriuje, o aktorius režisieriuje, scenografija ir kostiumų dailininkas, ir aktorius, ir apšvietimas, ir kompozitorius sueina į vieną vienintelį tašką – sceną, ir įvyksta stebuklas.
Šiandien teatras pasikeitęs, bet aš jį priimu ir tokį. Vadinasi, šių dienų žmonėms tokio teatro reikia. Te Dievas padeda, tik man be galo gaila tų talentingų berniukų ir mergaičių, kurie priversti dirbti teatre už centus. Dažnai apie juos galvoju, apie tai, su kokiomis iliuzijomis jie renkasi šią šventą profesiją ir kiek jiems tenka ir teks po to bėgioti po televizijas, kad tik paimtų į kokį serialą, kad tik kažkokiu būdu galėtų uždirbti varganus skatikus – vien tam, kad prasimaitintų ir išmaitintų vaikus.
Ar tuomet, kai žengėte kūrybiniu keliu, aktoriaus dalia buvo kitokia?
Visą gyvenimą mes, aktoriai, gyvename nuo algos iki algos ir jos vis pritrūksta. Užtai pati išmokau ir megzti, ir siūti.
Pati pasisiūdavau sau suknelių – tiek ilgų, tiek trumpų, pati kūriau savo stilių.
Gerai, kad tais laikais, kai dirbau teatre, buvo „Burda“, „Kobieta i žycie“, madų žurnalai. Visos aktorės pačios darydavosi iškarpas ir siūdavosi drabužius. Tik gerokai vėliau, kai mane jau pradėjo kviesti filmuotis kine, televizijoje, kai šiek tiek praturtėjau, senąją siuvimo mašiną galėjau iškeisti į brangesnę ir tobulesnę. Dabar prasigyvenę žmonės keičia automobilius, o mes keitėme siuvimo mašinas.
Na, bet apie gražias moteris sakoma, kad ne drabužiai jas puošia, o jos puošia drabužius.
Niekada gyvenime nesijaučiau graži. Nieko ir nedariau dėl grožio – nevaikščiojau nei pas grožio specialistus, nei į masažų salonus, visai niekur. Tik dabar, kai jaunystė seniai prabėgo, žiūriu į senas nuotraukas ir kartais pagalvoju, kad gal buvau visai nieko. Visą gyvenimą buvau labai vaikiška. Man rodos, kad ir numirsiu vaiku. O teatre aš nuo penkerių metų. Kieme ir mokykloje nuo pat vaikystės buvau garsi elgesiu, užtat turbūt niekada nežinojau, ką reiškia sirgti kažkokia žinomumo liga.
Aktorė buvote nuo vaikystės?
Jau kieme kūriau savo teatrą – ištraukusi iš spintos nukirpau ir pasitrumpinau mamos suknelę, o paskui ir visos mano draugės tą patį padarė su puošniausiomis savo mamų suknelėmis. Taip visą laiką kiemo vaikus išvesdavau iš kelio. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje Klaipėdoje, prieš kontrolinius įsigudrinau alpti – iš pradžių suvaidindavau nualpusią, o paskui taip įsigyvenau į šį vaidmenį, kad iš tiesų nualpdavau. Mane nešdavo per visą mokyklą į medicinos kabinetą ir ten gaivindavo valerijono lašais. Aišku, greitai atsigaudavau, bet kontrolinis jau būdavo pasibaigęs.
Mano šeima iš tėviškės buvo priversta pabėgti, kad išvengtų tremties į Sibirą, taip atsidūrėme Klaipėdoje. Šviesios atminties tėvelis, kelių inžinierius, Klaipėdoje atstatinėjo po karo išgriautus tiltus, o mes, vaikai, labai mėgdavome, kaip patys sakydavome, „baraklinėti“ po tuos griuvėsius. Kartą taip „baraklinėdama“ radau Hitlerio portretą. Tada mokiausi gal aštuntoje klasėje, nusinešiau portretą į mokyklą ir, kai niekas nematė, nukabinau klasėje kabojusį Stalino atvaizdą, nukirpau ties ta vieta, kur baigiasi nosis, tada nukirpau ir dalį Hitlerio, uždėjau jam Stalino ūsus ir pakabinau taip sutvarkytą portretą į vietą. Gal dvi dienas niekas nieko nepastebėjo, o kai pastebėjo, kilo baisus triukšmas. Aišku, visi suprato, kad tokį dalyką tik aš galėjau sugalvoti. Net du mėnesius nėjau į mokyklą, mama po to įvykio iš karto mane išvežė į Šilutę pas pažįstamus. Visa laimė, kad mokyklos darbuotojai buvo dar labiau išsigandę nei mano mama, o ir mokytojai buvo labai padorūs žmonės, todėl viskas tyliai nurimo. Na, o paskui teatras. Mane pastebėjo tuometinio Klaipėdos teatro dailininkas Romualdas Lukšas, kuris mokykloje mokė piešimo, o jis buvo teatro režisieriaus Gyčio Lukšo tėvelis. Mokytojas paėmė mane už rankos ir nusivedė į teatrą.
Tačiau scenoje jau turėjote būti vaidinusi, nes užsiminėte, kad teatre esate nuo penkerių metų.
Prieš apsistodami Klaipėdoje mano tėvai kurį laiką slapstėsi Telšiuose, gyvenome vieno kambario bute netoli kultūros namų. Šalia gyveno ir Telšių dramos teatro režisierius Romualdas Juknevičius. Man buvo penkeri, kai jis statė „Atžalyną“. Susirgo ten vaidinti turėjusi mergaitė, todėl režisierius pakvietė mane. Prisimenu, kad pačioje spektaklio pabaigoje reikėjo scenoje nuskinti gėlę ir įteikti pagrindiniam herojui už tai, kad jis neapsivogė, o buvo geras berniukas. Štai taip viskas prasidėjo žaidimu. Gal dėl to teatrą priėmiau kaip nuostabų žaidimą, o paskui dėl jo visas mano gyvenimas tapo gražia pasaka.
Dizaineris Juozas Statkevičius jus yra palyginęs su visų laikų moters grožio ir seksualumo simboliu aktore Marilyn Monroe. Sakote, kad niekada nesijautėte gražuolė, o ar yra kas jus jaunystėje pavadinęs seksualia, kaip įprasta vadinti gražias aktores šiandien?
Jei kažkas man tai ir sakydavo, visada jausdavausi nepatogiai. Tačiau dabar jau nebesuprantu šio žodžio reikšmės, nes to žodžio tiek daug, ir tiek jis visur ne pagal prasmę kabinamas. Man iki šiol neaišku, ką reiškia seksuali mama. O juk taip sakoma. Jei moteris – su kūdikiu ant rankų, ar tokiame vaizdinyje dominuoja seksualumas? Kartais net pagalvoju, ar pastaruoju laiku visi tapo nenormalūs, ar impotentai, kad be šitų dirgiklių niekas nebevyksta. Seksualumas arba yra, arba jo nėra, o kuo jis daugiau akcentuojamas, tuo labiau imi abejoti. Visai kaip su vyrais. Aš visada įtariai žiūrėdavau į vyrus, kurie girdavosi pasiekimais ir pasisekimais tarp moterų. Mano manymu, už tokių dalykų paprastai slepiasi arba potencijos problemos, arba tas vyras yra tiesiog „narcizas“. Manau, kad tai iš užsienio atėjusi mada. Po truputį einame visiško persisotinimo link, viskas darosi nebeįdomu. Televizijoje – vaškinės mergaitės.
Na, o su vyrais taip pat turbūt nebegerai, jei jie žiūri į nulipdytas moteris. Tačiau tai jau ne mano problemos. Mano problema šiandien tokia – man gėda būti senai.
Kodėl taip sakote? Juk Lietuvoje esate mylima ir gerbiama.
Kalbu ne tik apie save, o apie visus savo amžiaus žmones. Šiandien didžiulė gėda būti senam. Todėl man gėda eiti pas gydytoją, kad nepagalvotų, jog dar noriu gyventi. Viena žinoma ir gerbiama socialinių mokslų daktarė nuolat kalba, kaip pensininkai gerai gyvena, kokie jie turtingi, net namus pasistatę. Sako: „Jie turi iš ko gyventi.“ O iš ko gyventi mums? Atėmė pensijas, dabar turbūt norėtų dar ir namus atimti. Apskritai, baisu, kas darosi su mūsų Lietuva. Gobšumas žudo valdžią ir žmones. Manau, kad dar negreitai kažkas keisis, nors iš pradžių visi vylėmės ir tikėjome, jog gyvensime kitaip – gražiau, geriau, švariau. Tik visai neseniai supratau, kad turi ateiti nauja karta, tik tada galbūt bus kažkokių permainų. Kai švarus vanduo tris kartus nuplaus visą šitą mėšlą, tik tada žmogus atsigaus ir sugrįš prie tikrųjų vertybių.
O kokios vertybės jums buvo ir yra svarbiausios gyvenime?
Meilė. Tai vienintelis dalykas, iš kurio viskas išplaukia, išsilieja, išauga. Pasakysiu visai paprastą, gal net juokingą pavyzdį. Su aktore Doloresa Kazragyte gyvename tame pačiame name. Kartą ji mane pakvietė į savo sodybą prie Molėtų. Vaikštinėdama prie ežero pamačiau į vandenį įkritusį laumžirgį, žiūriu – skęsta. Atsiklaupiau ant lieptelio ir bandau jam padėti, ištraukti su šapu. Priėjo Doloresa, parodžiau ir jai. Suklaupėme abi ant lieptelio ir darome bangeles, kad galėtume tam laumžirgiui kažkaip pagelbėti.
Pro šalį eina vietiniai žmonės, klausia: „Ką jūs čia veikiate?“ Sakome: „Laumžirgį gelbėjame, nes sparneliai sušlapę, pats negali pakilti.“ Pasižiūrėjo į mus kaip į beprotes... Na, bet jei jau turi įprotį padėti ir turi jį nuo pat mažumės – nesistebėsi, o visada padėsi, kad ir kam prireiktų pagalbos. Mama mums su broliu sakydavo: „Vaikai, kiekvieną dieną padarykite nors po vieną gerą darbą.“ Todėl mes stengdavomės padaryti kuo daugiau gerų darbų. Man tie žodžiai įstrigo visam gyvenimui, užtai ir šiandien negaliu atsakyti jokiam žmogui, negaliu nusisukti, jei kažkam negerai.
Jums pačiai meilės per gyvenimą turbūt netrūko. Juk visada šalia buvo mylintis vyras. Ar mokėjote tą meilę vertinti?
Buvau mylima ir pati stengiausi dėl meilės. Dabar, jei kažką padarau ne taip, iš karto atsiprašau. Man labai sunku, tiesiog susergu, jei matau, kad kažkas manęs nekenčia. O gyvenime pasitaikydavo, kad kažkam nepatikdavau. Visą laiką priežasčių ieškodavau ne kituose, o aiškindavausi, ką pati padariau ne taip. Aišku, nesu šimtas dolerių, kaip juokaujama, nereikia norėti, kad visi mane mylėtų, bet geri santykiai man labai svarbūs. Ne kad mane ant rankų nešiotų ar sakytų komplimentus, bet kad būtų normalus, nesaldus bendravimas.
O kas jums šiuo metu teikia didžiausią džiaugsmą?
Džiaugiuosi, kad užauginau brolio dukrą. Ji turi du nuostabius berniukus. Vienam – 25 , kitam – 20 metų. Aš neturiu vaikų, bet per Motinos dieną gavau brolio dukros pasveikinimą iš Vokietijos, kur ji dabar gyvena. Jos vaikai mane vadina močiute. Labai juos myliu, o ir pati jaučiu didžiulę jų meilę ir šilumą.
Vis dėlto didžiausia laimė, kad turiu nuostabų vyrą. Tai ir laimė, ir didžiausias džiaugsmas. Sakoma, kai žmonos serga, vyrai jas palieka, o aš beveik visą gyvenimą sergu. Tai viena liga, tai kita, tai trečia. Nesiskundžiu, stengiuosi slėpti savo ligas, bet ne visada nuslėpsi. Ir turbūt tik toks vyras, kaip mano, galėjo su manimi nugyventi tiek metų. Jis be galo manimi rūpinasi. Niekada nepamiršta paklausti, kaip jaučiuosi, kaip miegojau, net iš darbo paskambina pasiteirauti, ar viskas gerai, o kai guliu ligoninėje, keturis ar penkis kartus per dieną atbėga aplankyti. Bet užtai, kai jau jaučiuosi gerai, tada jis man lipa ant galvos. Tada jo valdžia: kritikuoja, reguliuoja mano laiką ir gyvenimą, varo pasivaikščioti... Visą vasarą praleidžiu Palangoje, atrodo, galėčiau bent ten pagyventi kaip noriu, bet ne – vyras išklausinėja mano draugių, ką aš darau, kada keliuosi, kada gulu, kiek laiko praleidžiu prie jūros. Vaivutė (Vaiva Mainelytė – aut. past.), kuri dažniausiai būna su manimi, jau išmoko meluoti: „Buvome prie jūros, ilgiausiai vaikščiojome“, – net nemirktelėdama meluoja mano vyrui. Ką gi. Melas – nuostabus dalykas, tik meluoti reikia gražiai, kad kitam žmogui dėl to būtų smagu.
Elvyra Žvirblienė
