Lapkričio 14–15 d. Vašingtone susitiko 20 stipriausios ekonomikos šalių (G-20 grupės) vadovai, ketindami aptarti pasaulį apėmusią finansų krizę ir kartu ieškoti galimų jos sprendimo būdų. Dar prieš porą mėnesių niekas nesitikėjo, kad kaip tik JAV taps ta šalimi, kuri inicijuos skubų G-20 grupės vadovų susitikimą. Apžvalgininkai jau spėjo pakrikštyti šį susitikimą istoriniu – žyminčiu Vakarų viešpatavimo pabaigą. G. Busho inicijuotas G-20 forumas Vašingtone tapo simboliniu pakitusio pasaulio makro struktūros modelio pripažinimu, kartu jis reiškia ir Didžiojo aštuoneto (G-8) santykinės reikšmės sumažėjimo pripažinimą.
Kas yra G-20 ir ar tai yra G-8 plėtros atitikmuo?
Siūlymų išplėsti Didįjį aštuonetą buvo girdėti jau seniai. Susidaro įspūdis, kad tokie siūlymai yra dažnesni ekonominių krizių laikotarpiais, nes kaip tik po 1997–1998 m. Azijos finansų krizės dialogas tarp G-8 ir besivystančių valstybių suintensyvėjo, o nuo 1999 m. virto kasmečiu G-20 sutikimu. Tiesa, ne valstybės vadovų, o tik finansų ministrų ir centrinių bankų valdytojų.
Tačiau G-20 toli gražu nėra vienintelis siūlomas G-8 plėtros variantas. Yra minimos skirtingos G-8 ateities vizijos: G-8+5, G-13, G-14 ir pan. Kinija, Indija, Brazilija, Meksika ir Pietų Afrikos Respublika yra laikomos realiausiomis kandidatėmis, jeigu būtų ryžtasi reformuoti G-8.
Reformų šalininkai pirmiausia nurodo G-8 teisėtumo ir reprezentatyvumo stoką. G-8 buvo ir tebėra elitinis klubas, kur neformalioje aplinkoje, už uždarų durų susitinka pasaulio galingieji. 1972–1973 m. Vakarų pasaulį itin stipriai sukrėtusios naftos krizės fone JAV Baltųjų rūmų bibliotekoje buvo surengtas susitikimas, į kurį buvo pakviesti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos finansų ministrai. Šie susitikimai dažnėjo, o jau 1975 m. Paryžiaus priemiestyje, Rambujė pilyje, įvyko JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vakarų Vokietijos, Japonijos ir Italijos lyderių susitikimas, žymintis Didžiojo šešeto (po metų prie šių šalių prisidėjo ir Kanada) pradžią. 1998 m., nusprendus į šį forumą priimti Rusiją, G-7 grupė tapo G-8.
Prieš keletą dešimtmečių buvo teigiama, kad G-7 yra demokratinių ekonomiškai stipriausių valstybių forumas, tačiau į šį klubą priėmus Rusiją tapo nebeaišku, kas vienija G-8 valstybes. Kita vertus, G-8 narės atstovauja mažiau nei 14 proc. pasaulio gyventojų, o bendras šių valstybių vidaus produktas sudaro kiek mažiau nei 60 proc. pasaulio BVP. Tikrai ne dėl makroekonominių rodiklių ketvirtoji pasaulio ekonomika Kinija ir Brazilija, kuri yra dešimtoji pasaulio ekonomika ir lenkia Rusiją, nėra šio klubo narės.
Didžiojo aštuoneto lyderių susitikimų kritikai taip pat pabrėžia ir menką šių forumų efektyvumą: esą tai ne ką daugiau kaip milžiniška viešųjų ryšių akcija. G-8 vadovų susitikimai jau seniai yra tapę pasaulio žiniasklaidos dėmesio traukos centru. Pavyzdžiui, 2002 m. G-8 susitikime Kananaskyje, Kanadoje, dalyvavo daugiau kaip 6 tūkst. žurnalistų. Verta paminėti, kad Kanadai šio susitikimo organizavimo kaštai siekė nuo 130 iki 200 mln. JAV dolerių. Atrodo, pompastikos šio elitinio klubo forumuose yra daugiau nei efektyvių problemų sprendimų. Nors G-8 formatas užtikrina palyginti greitą ir efektyvų sprendimų priėmimą, neapsunkintą biurokratizmo, egzistuojančio tarptautinėse organizacijose, Afrikos planas, siekiai sumažinti skurdą pasaulyje ir pažaboti tokių ligų kaip AIDS bei maliarija plitimą ar tarptautinį terorizmą vis dar lieka tik siekiai.
G-8 plėtra bent trumpam pritildytų forumo kritikus, kad jis esą stokojąs reprezentatyvumo ir efektyvumo. Jau 2005 m., grupei pirmininkaujant Didžiajai Britanijai, buvo pradėtas oficialus dialogas su 5 potencialiomis narėmis: Kinija, Indija, Brazilija, Meksika ir Pietų Afrikos Respublika. 2007 m. Vokietijoje vykusiame vadovų susitikime buvo sustiprintas įsipareigojimas bendradarbiauti su šiomis šalimis aplinkosaugos, ekonominės politikos, inovacijų plėtros srityse.
Tai, kad nuo 2007 m. buvo pradėta institucionalizuoti G-8 dialogą su 5 sparčiai besivystančiomis ekonomikomis, dar nereiškia šių valstybių priėmimo į „klubą“. Tai greičiau buvo mėginimas susaistyti šias 5 valstybes įsipareigojimais ir bendra atsakomybe dėl globalių problemų, nesuteikiant joms sprendimo teisės. Nors Didžioji Britanija ir Prancūzija intensyviai užsiima G-8 plėtros „advokatavimo politika“, JAV ir Japonijos pozicija plėtros atžvilgiu yra kritiška. Kita vertus, ir pačios „besivystančios ekonomikos“ netryško entuziazmu dėl savo santykių su G-8. Indijos premjeras Manmohanas Singhas išvyką į G-8 lyderių susitikimą 2007 m. Vokietijoje grįžęs pavadino „laiko švaistymu“. Po 2008 m. G-8 susitikimo Japonijoje Kinijos vyriausybės atstovas pažymėjo: „Kaip visateisiai nariai, mes turėtume prisiimti įsipareigojimus, kurių visai nenorėjome. Mes būtume daugiau pralaimėję nei laimėję.“
Tol, kol su Kinija ir kitomis valstybėmis G-8 susitikimuose bus kalbama dvi valandas, o ne dvi dienas, kitaip tariant, kol jos nebus laikomis lygiavertėmis partnerėmis, dalyvavimo G-8 forumuose nauda joms bus abejotina. G-8+5 ir panašūs siūlymai yra bandymas suteikti daugiau reprezentatyvumo ir teisėtumo G-8 susitikimams, tačiau ar šio bandymo rezultatas bus G-13, lieka neaišku. Didžiojo aštuoneto valstybės turi skirtingas šio forumo ateities vizijas, numato skirtingą G-8 vaidmenį pasaulio politikoje.
Dar 1996 m. JAV politologas Z. Bžezinskis pažymėjo, kad tuometė G-7 yra nereprezentatyvi ir nebeatitinka geopolitinės realybės. Jo žodžiai dar labiau tiktų dabartinei padėčiai nusakyti, nes G-8 grupė, gimusi kaip alternatyvi priemonė, kolegialiai spręsti pasaulio finansų krizės sukeltas problemas šiandien nėra pajėgi.
Lapkričio susitikimas Vašingtone parodė, kad galbūt ateityje G-8 ir išliks G-8, tačiau sprendimai jau bus priimami kitur.
Agnė Kazlauskaitė
