S. Mikoliūnas rugsėjį tapo Lietuvos futbolo rinktinės rekordininku. Jis tapo daugiausiai rungtynių rinktinėje sužaidusiu futbolininku. Jo sąskaitoje dabar jau 90 mačų nacionalinės komandos sudėtyje.
Kartu su „Žalgiriu“ šiemet pagaliau pavyko nutraukti ir Marijampolės „Sūduvos“ karaliavimą A lygoje bei iškovoti nugalėtojų taurę.
Sportininkas rinktinės sudėtyje debiutavo dar 2004-aisiais metais, o per šį laiką dirbo su daug vyriausiųjų trenerių.
„Mane pirmasis į nacionalinę komandą pakvietė Algimantas Liubinskas. Pamenu, kad parskridus iš mačo, jau nusileidus oro uoste, padėkojau nuoširdžiai treneriui. Nes tai buvo svajonės išsipildymas. Paskui buvo Jose Couceiro, tada Raimondas Žutautas, Csaba Laszlo, Igoris Pankratjevas, Edgaras Jankauskas ir dabar Valdas Urbonas“, – sakė S. Mikoliūnas.
„A. Liubinskas tikėjo manimi. Jis iš tų, kur ir spausdavo žaidėjus, bet ir gerai su jais rasdavo bendrą kalbą, parodydavo, kad tiki tavimi. Nes reikia ne tik reikalauti, bet kartu ir buvo toks jo tikėjimas žaidėjais, kad tu imsi ir padarysi užduotį, kuri tau yra duota. Tai treneris, kuris įpūsdavo energijos.
Aš jam dėkingas, nes jis labai prisidėjo prie mano karjeros. J Couceiro, pavyzdžiui, kas liečia reikalus už aikštės ribų, buvo toks tikras draugas. Tačiau jau kai būdavome aikštėje, tada atsirasdavo riba, kai jis treneris, o tu esi žaidėjas. Jautėsi, kad trenerio mokykla kita, kitos žinios, jis atvykęs iš pietų“, – mintis dėstė žaidėjas.
Laidos vedėjas T. Langvinis paprašė S. Mikoliūno išskirti momentą, kuris per tuos 90 mačų įsiminė labiausiai.
„Turbūt pirmasis įvartis. Įdomiausia, kad pats ir komentavai tas rungtynes. Tai žiūrėjau paskui dar sykį, tai asmeniškai džiaugiausi, kiek nuoširdus tas tavo džiaugsmas ir kokios emocijos. Nes iš tikrųjų, kai atstovauji komandai, pelnai įvartį, nusiimi marškinėlius, tribūnos ošia, tai užklumpa visiška euforija. Nepalyginsi, kai dabar matai tuščias tribūnas, ten buvo puiki patiris“, – pirmą savo įvartį rinktinėje prisiminė lietuvis.
S. Mikoliūnui per karjerą teko žaisti su daugybę futbolininkų, dirbti su ne vienu treneriu. Paklaustas, ką jis laiko savo idealu, žaidėjas nedvejodamas pateikė atsakymą.
„Turėjau tikrą Dievo dovaną, tai yra pirmą savo trenerį Viktorą Sotrovą. Jis man labai daug davė gyvenime ir ne tik kaip treneris, bet ir kaip draugas, antras tėvas. Jis nuo mažens mane augino, vedė mane link to tikslo. Iki šiol bendraujame gana artimai, palaikome ryšį. Rodau dėmėsį jam, nes nereikia pamiršti, kas tau padėjo siekti svajonių. Buvo atkarpa, kai norėjosi baigti karjerą rinktinėje, bet jis sakė pasiek tą rekordą, o dabar žiūrėk jau ir iki 100 nedaug liko“, – šypsodamais teigė žaidėjas.
Lietuvos rinktinės rekordininkas per 16 metų kartu su komanda patyrė ir skaudžių nesėkmių, bet buvo ir itin įsimintinų akimirkų. S. Mikoliūnas nuo 2005 m. iki 2009 m. žaidė Škotijoje, Eidinburgo Hearts“ gretose.
Per tą laikotarpį teko su Lietuvos rinktine žaisti būtent prieš škotus.
Tame mače, kaip pats pripažįsta, jis pavaidino uždirbdamas lietuviams 11 m. baudinį. Pats S. Mikoliūnas tikino, kad labai nemėgsta vaidinančių žaidėjų, kai juos dabar mato, tad gailisi tokio savo poelgio. Kritikos strėlių sulaukė ir iš škotų spaudos.
„Su purvu jie ten mane maišė. Antraštės buvo tikrai nekokios, aš net maniau, ar taip išvis galima rašyti. Ten gatvėje kurį laiką mane kviesdavo vardu koks autobuso vairuotojas ir atvirai viską išsakydavo“, – teigė futbolininkas.
S. Mikoliūnas ilgus metus buvo krašto saugas, tačiau pastaraisiais metais tapo dešinio krašto gynėju. Žaidėjas taip pat laidoje pasidalino prisiminimais apie vieną linksmą įvykį, nutikusi rinktinės stovykloje.
„Kai laimėjome prieš Ukrainą, tada buvau rinktinės stovykloje, bet taip nutiko, kad tame mače negalėjau žaisti, o kitose rungtynėse su Sakartvelu jau galėjau. Stovykla buvo Kaune. Bet aš kažkaip prieš tą pirmą susitikimą nutariau, kad gal važiuosiu pas žmoną į Vilnių, su ja praleisiu laiką. Vakare skambina Andrius Velička klausdamas, kur aš esu, nes komandos susirinkimas, rungtynių aptarimas ir tt. O aš sakiau, kad čia truputį išvykęs, be manęs būkit. Kitą rytą žinojau, kad prisidirbęs, nuvažiavau pas A. Liubinską ir šis berūkydamas cigarą atsakė, kad jei būtume pralaimėję manęs čia visai nebūtų likę“, – nutikimą prisiminė S. Mikoliūnas.
Futbolininkas neslepia, kad ateityje nori ir toliau sieti savo karjerą su futboli. Jis jau turi B licenziją, kas leidžia jam treniruoti vaikus, bet kitąmet planuoja išsilaikyti ir A licenziją.
Lietuvos futbolo rinktinė šiemet stebino geru žaidimu, liko UEFA Tautų lygos C divizione, po ilgų metų pertraukos pagaliau iškovojo ir pergales. Laidos vedėjo paprašytas įvardinti, dėl ko tiek ilgai reikėjo laukti bent geresnės žaidimo atkarpos, S. Mikoliūnas pateikė konkretų atsakymą.
„Manau, kad čia jau yra pasekmės, ko nepadarėme anksčiau. Spauda rašo vieną, LFF žiūri kitur, valdžia dar kitur, sirgaliai dar kita kalba. Trūksta bendrumo, vieno tikslo ir idėjos. Nes kitaip gaunasi užburtas ratas, kai neini su vienu, bendru tikslu“, – sakė S. Mikoliūnas.
Plačiau – laidoje „Nematoma pusė“, kurioje S. Mikoliūnas pasakoja apie laiką rinktinėje, dalijasi prisiminimais bei atskleidžia, ką planuoja veikti baigęs karjerą.
