Šimtai jaunų afrikiečių, būdami Europoje, imigrantų paramos grupėms pasakojo, kad jie buvo atvežti į kontinentą nesąžiningų agentų, kurie, tikriausiai, veikė nepriklausomai ir neturėjo jokių įgaliojimų iš Europos klubų. Jean-Claude Mbvoumin, kuris iki 1997 m. žaidė Kamerūno nacionalinėje komandoje ir dabar gyvena Paryžiuje, pasakojo, kad prieš kelis metus užklydo į Kamerūno ambasadą Prancūzijos sostinėje ir rado keletą koridoriuje miegančių paauglių. Jie visi papasakojo Mbvoumin, kad jų tėvai sumokėjo talentų ieškotojams tam, kad šie nugabentų juos į Europą, ir kad tie žmonės juos paliko kontinente be darbo dokumentų ar pinigų sugrįžti – todėl jie prisiglaudė savo ambasadoje. Sukrėstas jų istorijų, Mbvoumin įkūrė organizaciją „Pėdos kultūros solidarumas“ („Foot Culture Solidaire”) tam, kad priverstų Europos vyriausybes ir futbolo klubus imtis griežtesnių priemonių dėl nepilnamečių žaidėjų iš Afrikos prekybos, kurią Mbvoumin įvardina kaip vieną iš prekybos žmonėmis formų.
FIFA neseniai uždraudė klubams importuoti jaunesnius nei 18 metų žaidėjus iš užsienio klubų. Bet tarp įgaliotų talentų ieškotojų yra sukčių, besisukiojančių Jaundės laukuose – laisvai veikiančių asmenų, nepaklūstančių FIFA ar klubų taisyklėms. Už tam tikrą sumą jie siunčia paauglius bandymams į Europą dažniausiai be klubų vadybininkų žinios ar pritarimo. Žaidėjai atvyksta paprasčiausiai kaip turistai ar studentai, o ne kaip tarptautinio perleidimo subjektai. Dėl šių priežasčių „labai sunku primesti taisykles“, teigia Pierre Lanfranchi, FIFA konsultantas ir istorijos profesorius De Monfort universitete Lesteryje, Anglijoje. Ir iš tiesų, 2005 m. Belgijos senatorė Jean-Marie Dedecker atskleidė stambaus masto sukčiavimo operaciją Europoje tarp Nigerijos gyventojų, kurie išdavinėjo pasus su suklastotomis gimimo datomis ir vardais šimtams nepilnamečių futbolo žaidėjų ir tada sudarydavo kontraktus su klubais už nedidelį atlyginimą. Kai klubai juos paleisdavo, žaidėjai, kaip teigia Dedecker, „tiesiog dingdavo Europoje“.
Vieną rytą prieš išvažiuojant iš Prancūzijos į Kamerūną, aš sutikau Simoną, dvidešimtmetį iš Jaundės, kuris nuomojasi maža kambarėlį iš kamerūnietės, gyvenančios aukštuminiame pastate Epinay-sur-Seine, Paryžiaus priemiestyje, kuriame yra daug imigrantų. Mums sėdint svetainėje, Simonas man papasakojo kaip kamerūnietis talentų ieškotojas pastebėjo jį žaidžiant Jaundėje praeitų metų pabaigoje ir išsiuntė treniruotis į Atėnų „Panathinaikos“ klubą. Kai po kelių mėnesių klubas jį paleido – kas yra ganėtinai įprasta klubuose po treniruočių laikotarpio, – agento niekur nebuvo įmanoma surasti, pasakoja jis, ir jis neturėjo pinigų grįžti namo. Kelias dienas jis miegojo Atėnų gatvėse, kol jam pavyko nusigauti iki kamerūniečių bendruomenės Paryžiuje, kur jis aplikavo dėl darbo dokumentų Prancūzijoje. „Aš ieškau atsitiktinių darbų, vieną dieną čia, kitą dieną ten“, teigia Simonas, kuris buvo per daug išsigandęs, kad pasakytų savo pavardę – dėl baimės, kad agentas gali kerštauti, ir dėl to, kad jis nelegaliai dirba Prancūzijoje.
Joel Emile Foka istorija panaši. Telefonu iš Loriento miesto, esančio Bretanėje, Foka papasakojo kaip talentų ieškotojas jį prieš trejus metus pastebėjo Jaundėje, kai jam buvo 18, ir pasiūlė žaisti Europoje. Kaina buvo labai didelė – apie 7000 dolerių, kurie neva padengė Foka lėktuvo bilieto kainą ir jo studentišką vizą į Šveicariją, kur jis kurį laiką treniravosi Ženevos klubuose. Pasibaigus treniruotėms agentas, žmogus, kurį Foka pažinojo tik kaip „poną Deda“, buvo dingęs kartu su Foka svajonėmis padaryti profesionalią karjerą. Foka dar nepasakė savo tėvams Jaundėje, kad greičiausiai jis netaps profesionaliu žaidėju. „Aš vis dar esu savo šeimos viltis, nes aš išvažiavau“, teigia jis.
Vienišas įvartis
Lengva suprasti, kodėl tiek daug paauglių yra įviliojami į talentų ieškojimo tinklą. Futbolas Jaundėje yra tiesiog visur. Nuo 6 val. ryto iki sutemstant maždaug po 14 valandų kiekvienas atviros žemės lopinys – nesvarbu koks ankštas, šiukšlinas, duobėtas ir nelygus – paverčiamas futbolo aikštele. Dėl aukšto nedarbo lygio žmonių minios, iš kurių kai kurie patys sužaidžia vieną ar dvi rungtynes per dieną, valandų valandas praleidžia laikinų aikštelių pakraščiuose diskutuodami apie žaidimą, net apie atsitiktines varžybas, nes niekada negali žinoti, kur gali atsirasti kitas Eto'o. Gegužės mėnesį Jaundėje, Cité Verte rajone 24 vietinės komandos žaidė 2 savaičių turnyre, kurį surengė Armand Malitoli, buvęs futbolininkas, iš savo paties lėšų paskyręs nugalėtojams apie 1200 dolerių. Komandos žaidė purviname lauke, kuriame buvo duobių bei griovių, naudodami kamuolį, kurio oda vietomis buvo nusilupusi. Sąlygos vargiai buvo geresnės savaitgalį vykusiame nacionalinio čempionato ketvirtfinalyje dėl Coupe du Cameroun. Žiūrovai, kurie galėjo sau tai leisti, kiekvienas už 4 dolerius išsinuomojo plastikines kėdes, kuomet visa likusi minia nuo alpinančios saulės slėpėsi po siauru metaliniu stogu.
Už lauko ribų taip pat egzistuoja futbolas. Po kelių valandų man atvykus į Jaundę, tūkstančiai žmonių pasipylė į gatves žiūrėti televizijos, grūsdamiesi baruose ir šaligatviuose dėl didžiausio mieste įvykio per savaites: Maskvoje vykstančio Europos čempionų lygos finalo tarp „Chelsea” ir „Manchester United“. Visiškai nesvarbu, kad smarki audra stelbė komentarus ir permerkė minias gatvėse. Apie 200 žmonių susispaudė Le Printemps baro kieme, kur ant sienos buvo pritvirtintas didžiulis ekranas. Vis labiau įsibėgėjant rungtynėms, minios šauksmai ėmė garsėti. Aršus ginčas prasidėjo dėl „Chelsea“ puolėjo Drogba, kuris yra dievinamas tūkstančių Jaundėje ir kurio vardas yra išpaišytas ant daugybės miesto apdaužytų geltonų taksi, nepataikyto įvarčio. Kai Drogba buvo pašalintas iš aikštės 118-tą žaidimo minutę dėl to, kad pastūmė „Manchester“ žaidėją, šauksmai „Ne! Ne!” buvo girdimi už kvartalo.
Nepaisant duobėtų futbolo aikščių, egzistuojantis aistros ir sugebėjimų mišinys yra tai, kas vilioja užsienio talentų ieškotojus – taip pat ir patikimus, kurie gali pasiūlyti realius sandėrius. Jie atvyksta į Jaundę tikėdamiesi rasti autentiškai nepatyrusį talentą, o ne tokius žaidėjus, kurie ištobulina savo įgūdžius per formalaus treniravimosi metus. „Niekas Azijoje taip nežaidžia“, teigia Jovinus Carolus Legawa, Indonezijos futbolo talentų ieškotojas, atskridęs iš Jakartos, kad suspėtų į Malitoli turnyrą pasižvalgyti naujų žaidėjų, su kuriais galima pasirašyti kontraktą. „Jie turi šitą žudiko instinktą. Jie padarys viską, kad laimėtų“. M. Dillon iš „Orlando“ teigia, kad jis buvo priblokštas dėl žaidimo sąlygų, kai pirmą kartą apsilankė Jaundėje 2002 m. „Jie neturi dušų, vanduo yra rudas, apranga yra apgailėtina ir pusė iš jų yra nevalgę“, pasakoja jis man telefonu iš Floridos. „Jie žaidžia tokiose vietose, kur joks Amerikos vaikas nebėgiotų“.
Vienoje iš tokių vietų M. Dillon susitiko su Christian Nankap, mąsliu septyniolikmečiu, su kuriuo jį supažindino vienas iš Jaundės labiausiai gerbiamų talentų ieškotojų, buvęs nacionalinės komandos žaidėjas Fernand Taninche. F. Taninche pastebėjo Ch. Nankap, kai jis tebūdamas aštuonerių spardė kamuolį su kaimynystėje gyvenančiais vaikais, ir tą pačią akimirką nusprendė, kad jis turi didžiausią potencialą. „Jis yra genijus“, teigia F. Taninche, aukštas barzdotas vyras su užkrečiančiu entuziazmu futbolui. „Jam lemta būti reikšmingesniu už Eto'o Fils.“ Daugelį metų F. Taninche treniravo Ch. Nankap, ne tik mokydamas jį žaisti, bet ir kaip padaryti karjerą futbole. Toks atidus dėmesys greitu laiku gali labai atsipirkti. M. Dillon liepos mėnesiui suorganizavo Ch. Nankap kelionę į „Orlando“ tam, kad jis pradėtų rimtas treniruotes, tuo tikslu, kad kitą sausį, kai jam sueis 18, Europoje su juo bus pasirašytas profesionalus kontraktas. M. Dillon teigia, kad jis jau yra kalbėjęs apie Nankap perspektyvas su keliais Europos klubais.
Vieną rytą F. Taninche mane pasiėmė susitikti su Ch. Nankap ir jo šeima Nkomkana, viename Jaundės skurdžiausių rajonų. Ankštoje šeimos svetainėje Ch. Nankap mama Jeanette mums pasakojo, kad 2004 metais vietinis talentų ieškotojas iš jos išviliojo didelę sumą pinigų, pasiūlydamas išsiųsti jos kitą sūnų Jojo į Kroatiją žaisti futbolo už maždaug 2000 dolerių užmokestį. Ji pasiskolino pinigų ir sumokėjo agentui, kuris pabėgo kartu su pinigais. Dabar visos šeimos viltys yra siejamos su Ch. Nankap, kurio planuojamas išvykimas į JAV, kaip ji teigia, šeimai yra „lyg sapnas“. Greitai naujasis Ch. Nankap gyvenimas jam taip pat atrodys panašus į sapną: M. Dillon teigia, kad jis suorganizavo jam gyvenimą kartu su vienos biotechnikos firmos vadovo šeima „dideliame name su plaukiojimo baseinu“ tol, kol jis mokysis anglų kalbos, lankys aukšto lygio vidurinę mokyklą ir futbolo treniruotes. Jei Nankap nebus paimtas žaisti į aukšto lygio Europos klubą, jis tikrai gaus pilną futbolo stipendiją JAV universitete, teigia M. Dillon. „Aš nei kiek dėl to neabejoju“.
Vis dar įmanoma, kad Christian Nankap sulauks Pelenės istorijos pabaigos su profesionalia karjera ir materialiu komfortu. Taip pat kaip ir Patrick Talla – šviesiaplaukis energingas vaikinas, kuris tikisi išvykti į Ukrainą liepos mėnesį, kuomet iš Ukrainos agento registruoto FIFA) gaus pakvietimo laišką. Jei jiems pavyks, jų istorijos bus retas atvejis, kuomet svajonės tampa realybe.
Parengta pagal žurnalą „Time“
