Besibaigiant 2008 metams ir žengiant naują žingsnį į 2009-uosius Lietuvos futbolo rinktinių direktorius Robertas Tautkus pasidalino mintimis apie praėjusių metų rezultatus ir pasiekimus, bet taip pat prasitarė apie realiai egzistuojančias problemas, kurios kartais užkertą kelią geresniems futbolininkų pasirodymams.
Rinktinių direktorius Robertas Tautkus apie nacionalinės „A“ rinktinės ir U-21 rinktinės rezultatus:
Lietuvos nacionalinė „A“ rinktinė pateko į labai stiprią 2010 m. Pasaulio čempionato atrankos grupę, kurioje šiuo metu užimą 2 vietą po 4 oficialių rungtynių.
Rinktinės sėkmingą pasirodymą įvertino ir Lietuvos žurnalistai. Lietuvos žurnalistų rinkimuose mūsų rinktinė buvo išrinkta antra komanda Lietuvoje po penkiakovininkų, o J.Couceiro antruoju treneriu Lietuvoje iš visų sporto šakų.
Tačiau yra ir antroji medalio pusė. Visi, bent kažkiek suvokiantys Lietuvos futbolą, žino realią situaciją.
Nenuvertinant „A“ rinktinės pasiekimų, žvilgtelkime į ateitį. Jeigu 2009 metais kovo mėn. 28 d. ir balandžio mėn. 1 d. mūsų rinktinė nesugebės pasiekti teigiamo rezultato prieš Prancūzijos rinktinę, 2008-2009 m. sezonas mums gali būti „baigtas“. Neliks net teorinių galimybių pakovoti dėl kelialapio į pasaulio čempionatą Pietų Afrikoje.
Pažiūrėkime, ar mums negresia kartų kaita. Kai kurie mūsų rinktinės lyderiai - D.Šemberas, T.Danilevičius, A.Skerla, I.Dedura ir kiti - artėja prie kritinės amžiaus ribos sportininko karjeroje. Kas galėtų juos pakeisti ateityje?
Jeigu žvelgtumėme į artimiausią rezervą, 1986 m. gimimo, buvusią U-21 rinktinę, tik G.Arlauskis ir iš dalies M.Palionis šiuo metu gali atstovauti „A“ rinktinei. Ši rinktinė savo atrankos grupėje iškovojo tik 1 tašką ir įmušė tik 3 įvarčius. Toks rezultatas tiesiog glumina. Jei 1984 m. rinktinėje net keturi žaidėjai buvo pasirinkimo objektu tarp „A“ ir „U-21“ rinktinių.
Jaunimo skyrius ramina, tikėdamas, kad 1988-1989 m. gimimo rinktinė bus žymiai stipresnė, bet draugiškos rungtynės su Airija grąžino mus į realybę - meistriškumo duobė liko tokia pat gili. Trejus metus mes girdėjome apie FC „Vilnius“ pagrindą, iš kurių net 14 žaidėjų du atrankos ciklus atstovavo Lietuvai. Bet mūsų išgirtoje U-17 ir U-19 atrankos turnyruose užgrūdinti 1989 m. gimimo vaikinai, perėję į U–21 lygį, regis, „pamiršo“ kaip žaidžiamas futbolas, nors daugelis patenkinamai vertino jų žaidimą U- 17 ir U-19 ankstesniuose atrankos turnyruose.
Manau, kad konkurencijos stoka ir „užmigimas ant laurų“ bei žaidėjų nepelnytos pagyros tiek iš klubų savininkų, tiek iš trenerių pusės, padarė „meškos paslaugą“. Galbūt žaidėjų meistriškumas krito ir dėl to, kad FC „Vilnius“ žaidė I lygoje, kurios lygis žymiai skiriasi nuo A lygos ir žaidėjai neprisivertė dirbti asmeniškai, arba treneriai nesugebėjo paruošti vertus žaidėjus Lietuvos rinktinei. Žaidėjai, būdami mažiau motyvuoti, vis tik būdavo kviečiami į U-17, U-19, U-21 rinktines ir jų psichologija buvo pažeista. Išaugo antagonistiniai santykiai tarp klubų trenerių ir jaunimo rinktinių strategų bei aptarnaujančio personalo, per 2-3 metus buvo įlieta labai mažai šviežio kraujo iš kitų klubų.
Negalima pergirti, negalima ir neįvertinti augančios pamainos „A“ rinktinei.
Mes turime nemažai pavyzdžių - kaip D.Miceika ir V.Mižigurskis, T.Tamošauskas, T.Labukas, M.Kazlauskas, E.Razulis - kurie neatlaikė pagyrimų, patikėjo, kad jau yra tikros futbolo žvaigždės, ir karjeroje turėjo labai stipriai nudegti, nes nesugebėjo susitvarkyti su savo psichologija ir treniruočių procesu. Labai džiaugiuosi, kad praėjus eilei metų D.Miceika ir T.Tamošauskas sugebėjo susiimti ir vėl beldžiasi į „A“ rinktinės vartus.
Rinktinės vyr. treneris J.Couceiro labai teisingai iškėlė klausimą dėl artimiausio „A“ rinktinės rezervo formavimo. Kad kartų kaita neužkluptų netikėtai, didelis dėmesys kreipiamas tarpinei grandžiai, „B“ rinktinei - tai žaidėjai, kurie peraugę U 21 rinktinę, žaidžia Lietuvos ar užsienio klubuose ir galėtų artimiausiu metu, ar traumos atveju, pakeisti senbuvius „A“ rinktinėje.
Buvo sužaistos dvejos rungtynės prieš Moldovos ir Estijos rinktines. Šiose dvikovose treneris galėjo patikrinti artimiausią A rinktinės rezervą. Po pokalbio su J.Couceiro paaiškėjo, kad treneris liko labai patenkintas šiomis rungtynėmis ir atskirų žaidėjų kandidatūromis į pagrindinę rinktinę. Birželio mėn. 8 d. ir 10 d. po oficialių rungtynių su Rumunija dar planuojama sužaisti dvejas draugiškas rungtynes su „B“ rinktine ir žaidėjais, kurie nežais prieš Rumuniją. Tada ir galėsime atsakyti, ar turime „antrus numerius“ mūsų „A“ rinktinės lyderiams.
Kalbant apie artimiausią U-21 rinktinės rezervą, paskutinės draugiškos rungtynės su Vokietijos U-18 rinktine nuteikia optimistiškai. Atmeskime tai, kad mūsų rinktinėje žaidė 8 vyresni žaidėjai. Moralinės žaidėjų savybės - psichologinis nusiteikimas bei valia leido mums džiaugtis rezultatu 1:1. Noriu pažymėti trenerio V.Ivanausko indėlį tiek ruošiantis šiai dvikovai, tiek už aikštės ribų. Treneris sugebėjo gerai motyvuoti mūsų rezervą, o tokie žaidėjai kaip K.Urbaitis, E.Jasaitis, L.Stiklakis, L.Žėkas ir keletas kitų apskritai pirmą kartą atstovavo rinktinei. Ne veltui po šių rungtynių trys žaidėjai gavo kvietimus išbandyti jėgas Freiburgo akademijoje. Ir visi palankūs spaudos rašiniai ir kiti atsiliepimai apie mūsų rinktinės žaidimą šiuo atveju tikrai buvo pelnyti. Tai dar kartą įrodė, kad tik pasiaukojantis darbas treniruotėse ir psichologinis nusiteikimas yra ginklas, kuris leis mūsų jaunimo rinktinėms tinkamai atstovauti Lietuvai U-17, U-19 ir U-21 turnyruose.
Kaip „A“ rinktinės treneris yra atsakingas už rinktinės rezultatus, taip ir jaunimo rinktinių treneriai turi prisiimti atsakomybę dėl rinktinių žaidimo ir rezultatų, o LFF turėtų rasti galimybę finansiškai motyvuoti rinktinių trenerius, tuo pačiu reikalaujat atsakomybės už pasiektus ar nepasiektus rezultatus.
Manau, kad reikalingas daug didesnis ir glaudesnis bendradarbiavimas su visais Lietuvos ir užsienio klubais, kuriuose žaidžia jaunimo rinktinių kandidatai. Atrenkant kandidatus į rinktines reikalingi kolegialūs sprendimai. Kad lietuviai gali ir moka žaisti futbolą, rodo ne tik „A“ rinktinės rezultatai, bet ir paskutinės rungtynės Vokietijoje. Mes negalime pasigirti žaidėjais iš garsių Europos klubų, bet komandinė dvasia, psichologinis pasirengimas, geras taktinis bei fizinis pasirengimas turi būti atsvara pirmaujančių Europos rinktinių meistriškumui.
Turime Nacionalinę futbolo akademiją, kurioje tikrai labai gerai atliekamas darbas su artimiausiu mūsų rezervu. Turime sudaryti sąlygas ne tik vaikinams, bet ir treneriams, kad jų galvos būtų „laisvos“ nuo šeimyninių ir privačių reikalų, kad jie galėtų perteikti visas savo žinias ir meilę ugdant naująją kartą.
Siekiant bendro tikslo, norėtųsi palinkėti kuo glaudesnio bendradarbiavimo visiems - „A“ rinktinei, U-21, U-19, U-17 rinktinėms, moterų rinktinei, salės futbolui, klubų treneriams, savininkams ir futbolininkams.
