Abipus drabužių demonstravimui naudojamos pakylos tvarkingai savo vietas užimantys žiūrovai yra nekalbūs ir įsitempę. Prieblandoje tvyranti slogi tyla perspėja, kad tuoj prasidėsiantis veiksmas nebus madingo dizainerio naujos drabužių kolekcijos pristatymas. Ant podiumo pasirodo visiškai nuogas vyriškis, jo ne itin sportiškas kūnas nuo galvos iki kojų visiškai padengtas baltais dažais.
Tik ant rankų šmėkščioja tamsios spalvos dėmės, į kurias įsižiūrėjus tampa aišku, kad tai krauju plūstančios pjautinės žaizdos. Žmogysta ima žingsniuoti tarsi madų pasaulio senbuvis. Ant po kojomis patiestos baltos drobės iš žaizdų lašantys kraujo lašai beregint pažymi nueitą atstumą iki podiumo krašto, ties kuriuo apsisukama ir grįžtama atgal. Žiūrovus sukausčiusios įtampos nematyti tik vyriškio veide, nors retsykiais juo perbėgantis šešėlis byloja apie kenčiamą skausmą. Ramus ir susikaupęs jis palengva žingsniuoja pirmyn atgal maždaug penkiolika minučių, tolygiai daugindamas savo kruvinus pėdsakus. Taip paženklinęs drobę vyriškis pranyksta, o du padėjėjai baltais chalatais mikliai ją suvynioja į ritinius.
Taip vyksta garsaus Londone gyvenančio italų kilmės menininko Franko B pasirodymas "I miss you". Nuo 1990 m. savo kūrybą demonstruojantis Franko B kritikų ir žinovų yra įvardijamas kaip vienas labiausiai provokuojančių šiuolaikinių menininkų. Nagrinėdamas performanso, videodarbo, fotografijos, instaliacijos, skulptūros teikiamas galimybes bei klajodamas jų tarpusavio sąveikos labirintais, menininkas beatodairiškai panaudoja savo kūną, dažnai jį žalodamas, bei kraują, be kurio neapsieina beveik nė vienas pasirodymas.
43 metų italas Londone, Milane, Mechike, Kopenhagoje rodytais projektais užsitarnavo vizualinės išraiškos suvokimo ribas praplečiančio menininko reputaciją. O šių metų kovą šiuolaikinio meno Mekoje - Londono "Tate Modern" galerijoje - jis savo kūrybą pristatė retrospektyviai. Neatsitiktinai prie šio renginio anotacijos buvo pasirūpinta pridėti iškalbingą pastabą, kad "pasirodymą sudaro vaizdai, kurie kai kuriems žiūrovams gali būti nepriimtini". Prieš keletą metų performanso "I miss you" demonstravimo metu, sugniuždyti kruvino reginio, nualpo 9 žmonės. Nė kartą vieniši protestuotojai bandė žlugdyti Franko B pasirodymus šaukdami, kad "savęs žalojimas nėra menas". Menininko pasirinktas drastiškas saviraiškos būdas ne vienam žiūrovui sukelia šleikštulį, kitus pribloškia jo kūrybos šokiruojanti įtaiga, o jo prisiekę gerbėjai tai vadina šiuolaikiniais apsivalymo ritualais.
"Omni Laiko" žurnalistas, Franko B maloniai pakviestas į svečius, aplankė menininką jo dirbtuvėje rytų Londone.
“Kaip save prisistatytumėte Lietuvos auditorijai?” - pirmiausia paklausiau.
“Esu vizualaus meno srityje dirbantis menininkas. Naudoju savo kūną kaip drobę, kaip vaizdavimo vietą. Kūnas labai svarbūs mano kūryboje, bet ne tik fizinis kūnas, taip pat ir siela. Kuriu fotografijas, videodarbus, koliažus, taip pat 3-4 kartus per metus rengiu performansus, kuriems naudoju savo kūną kaip drobę. Tam naudoju ir savo kraują - aš kraujuoju, leidžiu kraują. Tai daroma dirbant kartu su gydytoju, kuris man asistuoja per performansus, jis man įpjauna, tarkim, rankas. Taigi aš pats savęs nepjaustau ir nesužeidžiu. Tai, ką jūs matote, yra meninis vaizdas, kraujavimas nėra savitikslis, tai tarsi paveikslo sukūrimas ar tapyba, o mano darbas nėra teatrališkas.”
Ir minėtą performansą "I miss you" jis siūlo vertinti kaip tapybos aktą. "Mano pasirodymas ant podiumo - tai metaforiškas gyvenimo manifestas. Tai nėra mados pasaulio kritika, o būti nuogam - tai būti išsilaisvinusiam", - aiškina menininkas.
“Ar nuogas kūnas taip pat nėra tam tikros rūšies drabužis?” - bandau prieštarauti.
“Taip, žinoma, nes būti nuogam nereiškia būti nuoširdžiam. Bet svarbiausia, jei esi nuoširdus, tuomet tai suveikia ir aš bandau būti nuoširdus, kiek tik įmanoma.”
Drobė, ant kurios įsigėręs kraujas virsta rudomis dėmėmis, naudojama sukurti savarankiškiems meno objektams. Dalis jos buvo įrėminta kaip paveikslai, kita dalis panaudota kaip baldų apmušalai, o sykį Franko B savo pažįstamų drabužių modeliuotojų paprašė iš šios medžiagos pasiūti jo dydžio drabužius, kurių dėvėti jis neketina.
Menininkas niekada nežino, kiek truks jo pasirodymas - 2 ar 13 min., kadangi bet kurią akimirką jis gali pajusti, kad savo meninį sumanymą atliko. Tačiau žino, kad jo fizinė riba yra 13-14minučių, ir tvirtina, kad prieš meninį aktą jam padedančio nuolatinio gydytojo padaromos pjautinės žaizdos gyvybei jokio pavojaus nesukelia.
"Aš nerizikuoju savo gyvybe ir mano tikslas nėra kraujuoti kuo ilgiau - tai būtų kvaila", - sako menininkas.
Franko B pageidauja, kad jo kūrybos interpretacijos būtų kaip galima labiau atribotos nuo asmeninės biografijos. Taip menininkas rūpinasi savo bendravimo su žiūrovais kalbos "grynumu". Todėl jis ir gausiai įvairiaspalvėmis tatuiruotėmis išmargintą kūną visuomet per performansus nusidažo baltai: “Kad galėčiau būti neutralus, tyras, švarus. Švarus nuo neteisingų interpretacijų, nes žmonės, pamatę tatuiruotes, joms teiktų prasmę, jos taptų užkrečiamos, užterštų kalbą. Būdamas baltas aš tampu kažkuo kitu, metaforiška tuščia, tapymui skirta drobe”.
Tačiau Franko B taip pat pabrėžia, kad neįmanoma nusimesti nuosavos biografijos pančių ir kurti anapus jos įtakos. Vaikystėje motinos išsiųstas į katalikų dvasininkų valdomą prieglaudą Šiaurės Italijoje, vėliau į Raudonojo Kryžiaus įstaigą, mažasis padauža nuolatos juto artimo žmogaus šilumos stygių. Tuomet brendo jo moralinis pasipriešinimas kontroliuojančioms bei varžančioms valdiškoms institucijoms ir santykis su religija, kurį jis apibūdina trumpai: "netikintysis". Būdamas paauglys leidosi keliauti po Europą, pasiekė Didžiosios Britanijos sostinę ir čia apsistojo. M. Thacher laikų Londone prisijungė prie anarchistų judėjimo, tačiau politiniais šūkiais greitai nusivylė ir 1986 m. Camberwell meno mokykloje pradėjo lankyti paskaitas, o po metų įstojo į Chelsea meno mokyklą.
“Londone gyvenu daugiau nei 20 metų, bet manau, kad menininku gali būti bet kur - pasakoja Franko B. - Čia turėjau galimybę mokytis meno koledžuose, 1980-aisiais Italijoje tokių galimybių neturėjau ir aš nusprendžiau negrįžti į Italiją, nes norėjau išvengti karinės prievolės. Londonas didelis, jo privalumas tas, kad čia atvyksta daug žmonių iš viso pasaulio. Tačiau, manau, yra kitų vietų: Berlynas, Los Andželas, dabartinė Barselona.”
“O Italija?” - paklausiu.
“Pasakyčiau ne, ji pernelyg atsilikusi, manau, Ispanija įdomesnė šiuo pažiūriu - Bilbao ar Barselona.”
Pradėjęs studijas koledže homoseksualios orientacijos italas meninės saviraiškos priemonėmis ėmė kovoti su nuo vaikystės persekiojančiais kitoniškumo, vienišumo, nesaugumo jausmais.
Kiek ironiški jo darbų pavadinimai "I miss you" ("Ilgiuosi tavęs"), "Blinded by love" ("Apakintas meilės"), "When I grow up I want to be beautiful" ("Kai užaugsiu, noriu būti gražus"), "Protect Me" ("Apsaugok mane") išduoda menininko sau pačiam keliamus egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymų nėra.
“Taip, man rūpi amžinieji klausimai: kas mes esame, ką darome, iš kur atėjome, - prisipažįsta Franko B. - Svarbiausia ieškoti atsakymų, o ne juos rasti.”
Apie menininko ieškojimus nebyliai kalba jo dirbtuvėje esanti gausybė netikėčiausių, kadaise performansams, instaliacijoms ar fotografijoms naudotų daiktų. Meniniais objektais paversti dvigubas vaikiškas vežimėlis, ramentai, ortopediniai įtvarai, automobilio durelės, vaikiškas guminis batas, pora kastuvų. Ant visų jų išpaišyti, iškarpyti, išperforuoti, išpjauti universalūs kryžiaus ir širdies simboliai, už kurių Franko B tarsi norėtų akimirkai palikti savo asmenybės kiautą ir susitapatinti su į juos žiūrinčiais stebėtojais.
Save Franko B mato praėjusio šimtmečio performanso istorijos tradicijoje, kuri suformavo kūno panaudojimo meniniams tikslams istoriją, ypač po Antrojo pasaulinio karo. Jo kūrybai įtakos turėjo tokie menininkai kaip Hermannas Nitchas, Otto Muehlis, Rudolphas Schwarzkogleris, Marina Abramovic, Gina Pane.
Kitas garsus jo projektas "Aktion 398", taip pavadintas siekiant sąsajų su novatoriška Vienos "Aktionists" grupe, kurios atstovams jis jaučia ypatingą dvasinį artumą. Šiuo savo performansu Franko B paspendžia sukrečiančius psichologinius spąstus. Žiūrovai po vieną yra įleidžiami į uždarą erdvę, kurioje jų laukia dviejų minučių trukmės akistata su menininku.
Užsisegęs aukštą, visą galvą supančią apykaklę, panašią į tokią, kokią sužeistiems šunims uždeda veterinarai tam, kad neleistų laižytis, jis sėdi, guli, stovi keturiomis. Kaip įprasta, jis nuogas, kūnas padengtas baltais dažais, o ant pilvo užlipdytas pleistras, iš po kurio sunkiasi kraujas. Kiekvienam žiūrovui tos dvi minutės yra skirtingos, tačiau nė vienas neišeina abejingu veidu. Britų dienraščio "The Guardian" reporterė Emma Safe apie savo "Aktion 398" patirtį rašė: "Vos po kelių kartu su menininku praleistų sekundžių mūsų absurdiškas fizinis keblumas neatrodė svarbus. Svarbi buvo abipusio ryšio ir bendravimo jėga. Rizikuodamas visišku pažeminimu ir taip visiškai išsivaduodamas nuo visų suvaržymų, Franko mums pasiūlė erdvę padaryti tą patį - ką su tuo daryti, sprendėme mes".
“Ko tikėjotės atlikdami "Aktion 398", koks buvo jūsų santykis su žiūrovais ir kokia buvo jų reakcija?” - prašau prisiminti šį performansą.
“Bendrai reakcija pakankamai gera, nors kiekvienas kartas yra skirtingas, tai priklauso nuo šalies - Italija, Nyderlandai, Meksika ar kitur - juk skiriasi žmonių kultūrinė terpė. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kaip įvairiose šalyse žmonės reaguoja. Svarbiausia, kad žmonės yra performanso dalis, nesvarbu, patinka jis jiems ar ne. Esmė glūdi susitarime dėl žaidimo taisyklių. Performanse "Aktion 398" aš stengiausi būti neutralus, tačiau tiek aš, tiek publika buvome labai pažeidžiami, išskyrus tai, aišku, kad aš turėjau daugiau galios, nes tam tikra prasme nustačiau taisykles, nors po to leidau įvykiams klostytis savaime. Pavyzdžiui, vienas į kambarį įėjęs žmogus nusimetė drabužius ir nusišlapino, aš jam tai leidau daryti. Čia buvo daug improvizacijos, buvome vienas prieš vieną, priešingai nei kituose mano darbuose.’
“Taigi žiūrovų reakcija būna įvairi, kartais nenuspėjama?”
“Kartais taip, bet paprastai žmonės yra atviri tam, ką mato. Apskritai tai ne taip sensacinga, kaip žmonės gali pagalvoti, tiesą sakant, jie kartais būna nusivylę, kad jų lūkesčiai nepasiteisino. Nors, žinoma, niekuomet iš tikro nežinai, kas nutiks, turi tikėtis, kad žmonės bus atsakingi ir brandūs, kad sugebės suprasti ir gerbti tai, ką aš darau. Kadangi esi viešas, nuogas ir kraujuoji, nereiškia, kad žmonės, kuriems tai nepatinka, gali tave įžeidinėti. Apskritai žmonės yra supratingi.”
Išradingasis provokatorius visuose interviu, taip pat ir pokalbyje su "Omni Laiku", vartoja savo mėgstamą pasakymą "tilto tarp manęs ir auditorijos statymas". Tai išsamiai atspindi jo asmeninę "gyvo" performanso sampratą, kai minios supamo vienišo pozuotojo atsidavimas meniniam vaizdui įgalina užčiuopti esaties pulsą.
Generuodamas įtampą tarp nusižeminimo, kasdienybės, aukštosios kultūros ir akcentuodamas kūniškumą Franko B stengiasi transformuoti panieką į meilę, netektį į kūrybiškumą, brutalumą į grožį. Vieną tokių pastangų yra menininko performansas, kurio metu jam ant nugaros skalpeliu yra išraižomi žodžiai "Oh, lover boy".
“Savo performansais kuriu situacijas, kuriose kūnas, o ne aš yra objektas”, - teigia menininkas.
Franko B kuriamas objektas nėra pasyvus, jis žvelgia į aplinkinius, o ant jo esančios žaizdos leidžia perteikti jo laikinumą; demonstruojamas kūnas tampa aukojimosi, kankinystės, erotiškumo, pažeidžiamumo alegorija.
“Jūs studijavote dailę, o kokia buvo jūsų "gyvų" performansų pradžia?” - klausiu menininko.
“Aš tapiau, tapiau istorijas, tada pradėjau galvoti, kad esu pernelyg suvaržytas ir pradėjau atlikinėti performansus, dirbti su kamera. Po penkerių metų nusprendžiau, kad ir to negana, jog man reikia būti viešam, tai atlikti "gyvai". Man buvo įdomu, kaip toli galima nueiti, nors iš pradžių buvo gan baugu ir keista tą daryti, tačiau po kiek laiko tu išmoksti, tampi profesionalu. Kaip menininkas turiu eiti į tiesioginę kovą, į tiesioginį susidūrimą. Nors ne visuomet pavyksta, kartais kūnas prieštarauja tavo sumanymui”, - sako Franko B.
“Kaip toli galite nueiti, kalbant bent jau teoriškai, siekdamas meninių tikslų? Kokios yra ribos naudoti jūsų kūną kaip drobę?”
“Nežinau, nežinau, - kiek pagalvojęs atsako menininkas, kuris apie savo darbo metodą sako, kad "mano kūnas yra drobė, o kraujas - dažai".
Kurį laiką kraujo donoru buvusio Franko B santykis su krauju yra ypatingas. Jam labai svarbu naudoti savo paties kraują, o ne jo pakaitalą, kadangi tik "taip pasiekiamas nuoširdumas". Gyvybę simbolizuojantis kraujas vis dar nepergalėto AIDS epochoje tuo pačiu metu yra ligų, mirties šaltinis ir šis prieštaravimas, menininko nuomone, padeda atsiskleisti jo darbuose užkoduotoms prasmėms. Manipuliuodamas kūno pirmapradiškumu ir kasdieniškais objektais, nenuilstantis eksperimentatorius kuria vaizdų ir simbolių ikonografiją, kuri pastūmėtų naujai permąstyti kolektyvines grožio ir kančios sampratas, leistų išreikšti save gryniausia vaizdinių kalba arba, kaip sako pats Franko B, "nepakenčiamą paversti pakenčiamu".
Čia galite pamatyti keletą šio kontroversiško menininko darbų:http://www.ainexus.com/franko/http://www.franko-b.com/
