Fotografas ir tapytojas Saulius Jankauskas įsitikinęs – jei bandytų save versti tapyti – nepavyktų. „Jei daryti vien tam, kad daryti, tai geriau pagulėti ir nosį pakrapštyti“, – juokiasi jis. Sauliaus JANKAUSKO asmeninio archyvo nuotr.
Jei vienas ryškiausių Šiaulių fotomenininkų Saulius Jankauskas būtų rašytojas, jo vieši pareiškimai, įžvalgos ir pajautimai neabejotinai sugultų įžvalgų dienoraštyje. Gamtos apdovanotas fotografas laisvalaikiu mielai ima teptuką, akrilinius dažus ir išgyventus kasdienybės momentus palieka drobėje. Praėjusią savaitę Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta menininko paroda „Šalia“. Kūrėjas parodai pateikė paveikslus, kurių kiekviename lyg ant kalno viršūnės akis šmaikščiai primerkusi tupi ironiška išmintis.
Kodėl žmonės nemato mėlyno katino?
Saulius nežinojo, kaip bibliotekos darbuotojai sukabins jo parodai atneštus paveikslus. Bibliotekininkės kažkodėl pirmą parodos paveikslą, kuris pasitinka lankytojus, parinko pavadinimu „Vienatvės karalius“. Į lankytojus žvelgia pliktelėjęs ūsuotas diedukas, užsiūta burna.
„Perskaičiau vieno menininko žodžius, kad fotografija yra vienatvės menas, o kai fotografas pasilieka su vienatvės mūza – nekalba. Tam tikra prasme – jis užsisiuva burną, apauga voratinkliais, nes bendrauti nereikia. Kadangi kartais ateina mūza, ji irgi dėl nebendravimo apauga voratinkliais. Mano nuomone – fotografija yra bendravimo menas. Bendrauja fotografas, modelis ir tada gimsta kūrinys“, – sako Saulius.
Vyras tarsteli, kad visoms idėjoms įgyvendinti jam trūksta laiko. Jo paveiksle „Laikas“ didžiulis laivas plaukia ardydamas byrančius laikrodžius. Žinoma, minutės trukmė labiausiai priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje esi. „Kai buvau sovietinėje armijoje, laikas ėjo labai lėtai, dabar jis lekia labai greitai. Norėčiau, kad paroje būtų 28 valandos, bet su tuo nesutiktų sėdintys kalėjime. Kiek duota laiko, tiek užtenka“, – šypteli jis.
Apie laiką menininkas kalba ir kituose savo paveiksluose, pavyzdžiui, viename paskutiniųjų darbų – „Laiko paukštis nežinomybės erdvėje“. Sraigteliai simbolizuoja laikrodžio arba likimo sraigtelius. Saulius tiki, kad kiekvienas žmogus – kažkieno kito likimas. Suplanuoji dieną vienaip, o susidėlioja viskas kitaip ir net palankiau.
„Žmonės suka vienas kito likimo sraigtelius. Padarai gerą darbą – viskas grįžta atgal. Reikia tik stebėti savo gyvenimą. Niekada nieko nebūna be reikalo. Net kai pačios didžiausios nelaimės nutinka, turi suprasti, kad taip turėjo būti. Žmonės laksto pas būrėjas, bando sužinoti likimą. Tereikia truputį kantrybės ir sužinosi, kas bus“, – šypsosi pašnekovas.
Sauliaus šeimoje gyvena „sarginė“ katė Pincė. Labai savotiška katė – jei nepatiks erzelynė ar kažkas iš svečių bandys paimti šeimininkų daiktus, katė parodys nagus ir gali dantimis paauklėti nepatikusį žmogų. Saulius sako, kad jam labai patinka katinai ir jų filosofija. Juk šuo galvoja, kad jei šeimininkas juo rūpinasi, vadinasi, šeimininkas – Dievas. Katinas galvoja, kad jei šeimininkas juo rūpinasi, vadinasi, pats katinas – Dievas.
„Gal ir aš tokia logika vadovaujuosi? Gal su kate supanašėjau? Pincė mane myli, pripažįsta, o jei yra labiau šuo, tai turbūt mane laiko Dievu“, – juokiasi Saulius. Jis net keliuose paveiksluose nupiešė didelius mėlynus katinus ir sako besistebintis, kodėl niekas nemato didelio mėlyno katino. Gal todėl, kad jis nepaprastai didelis, o žmonės – maži maži?
„Vienatvės karalius“.
Apie durnių karalystę
Sauliui labai patinka tapyti žirgus, dramblius ir žuvis. Drambliai simbolizuoja laimę, žirgai – energiją ir jėgą, o žuvys – mintis. Pamąstęs, kaip buvo sukurtas pasaulis, menininkas sukūrė darbą „Žuvų sukūrimas“. Stovi žmogelis prie molberto, piešia žuvis, jos tampa gyvos ir išplaukia. „Žuvys – tai mūsų mintys. Ką sugalvoji, paleidi į pasaulį, tas materializuojasi. Jei galvoji apie pergales, tai ir švęsi visą gyvenimą“, – sako jis.
Tiesa, žuvys nebūtinai simbolizuoja mintis. Paveikslas pavadinimu „Prisukamų žuvų simpoziumas badaujančių ūkininkų klausimais“ gimė po rinkimų į Europos Parlamentą. „Mes išsirinkome parlamentarus, bet tai tas pats lyg patikėti savo problemas spręsti silkėms. Žmonės kažko tikisi, bet silkei viskas vienodai. Kaip ir tam parlamentarui“, – šypteli jis.
Ironijos neišvengta ir piešiant paveikslą „Durnių karalystėje dėvėtų rūbų imperija“. Ir ką čia daugiau bepasakysi? „Kai pamačiau mieste parduotuvę „Dėvėtų rūbų imperija“, beliko durnių karalystę pridėti. Karalius nuogas, bet apsirengęs firminiais rūbais, pirktais dėvėtų rūbų parduotuvėje. Taip yra“, – sako jis.
Kai prieš kelerius metus Šiauliuose atsirado daug „blėkinių“ meno kūrinių, dailininkas nupiešė „blėkinį“ dramblį. Jo manymu, pramoniniuose rajonuose skardiniai dirbiniai gal ir tinka, bet centre – ne. Jam gražus toks miestas, kuris papuoštas tikrais mažosios architektūros akcentais ir menininkui labai smagu, kad prie Šiaulių dailės galerijos atsirado skulptoriaus Martyno Gaubo „Batai“. „Prisikėlimo aikštėje pakaktų didelio fontano. Bus fontanas, aplink jį bursis žmonės. Nieko daugiau nereikia“, – mano jis.
Vieną paveikslą Saulius norėtų padovanoti miesto savivaldybei. Paveikslas vadinasi „Laiko vagys“ ir jame pavaizduotas zuikis, ant padėklo atnešantis apkūniai valdininkei savo laiką. Laikas krinta į bedugnę, valdininkė ir šalia šliaužiantis „sraigius“ niekur neskuba. „Laikas eina, žmonių problemos nesprendžiamos. Nereikia vogti laiko iš žmonių. Vagia laiką ir dar pyksta, kad atėjai“, – aiškina menininkas.
Ironiškai Saulius žiūri ir į pop-grupių kūrimo tendenciją šalyje. Juk jei nori sukurti sėkmingą pop-
grupę, turi pakviesti blondinę, brunetę ir rudaplaukę. Tada iš senos dainos sukuri „remiksą“, duodi merginoms mikrofonus ir sukdamos klubais jos dainuoja „gyvai“. „Kai sako, kad dainuoja gyvai, orkestro aš nematau. Bet svarbiausia – prieš tai apie grupės nares turi būti parašyta, kad jos pasididino krūtis. Tada grupės sėkmė garantuota“, – pasakoja Saulius, nutapęs paveikslą „Dainuojančios gyvai“. Atlikėjoms ant spenelių dailininkas nupiešė pravertas lūpas.
„Prisukamų žuvų sipoziumas badaujančių ūkininkų klausimais“.
„Mano balta varna – piešti“
Saulius nėra baigęs akademinių dailės mokslų. Jis įsitikinęs, kad menas neturi turėti ribų – tapybos studijas kremtantys jaunuoliai juk būna įstumti į rėmus, taisykles, kurių negali peržengti. Todėl į rėmus įspraustas žmogus negali perlipti per save ir kuria, kaip reikia, o ne kaip nori, jaučia.
Skaniomis spalvomis žaidžiantis kūrėjas pastebėjo, kad kiek bevartytum septynias vaivorykštės spalvas, iš kurio galo bežiūrėtum, ketvirtoji – vidurinė – spalva bus žalia. Todėl ir nutapė paveikslą „Ketvirtadienis – žalias“. „Kiekvienam žmogui savaip – sekmadienis gali būti raudonas, o pirmadienis – mėlynas, bet ketvirtadienis visada bus žalias. Čia tik amerikoiečiams negalioja, nes jiems savaitė prasideda nuo sekmadienio“, – šypteli dailininkas.
Pažvelgęs į darbą „Sapnų karalienė“, nejučiomis prisimeni pasaką „Alisa stebuklų šalyje“. Besirangantys driežai žmonėms nešioja sapnus, kuriuos lyg perlus dalija Sapnų karalienė. „Priklauso nuo tavęs, geras ar blogas buvai – tokį perlą gauni. Jei nesąmonėmis užsiiminėji – nesąmones ir sapnuoji“, – juokiasi jis.
Saulius įsitikinęs, kad žmogų dažnai aplanko laimė, tik jis to nepastebi. Jo paveiksle „Atėjo laimė“ – laimė nukritusi žmogui ant galvos. O jis nemato. „Laimė gali ateiti dieną, naktį, gali ateiti žuvies, dramblio pavidalu. Man laimę pamatyti pavyksta. Laimė – tai mano šeima: žmona, dukra, sūnus su marčia“, – sako jis,
Mintį, kad mes kiekvienas turime savo baltą varną, menininkas įamžino paveiksle „Laukiantys“. Ta balta varna – kiekvieno mūsų keistumas. „Aš mėgstu piešti, kiti galvoja, kad aš keistuolis. Mano balta varna – piešti“, – sako jis.
Saulius nupiešė ir meilę, ir mirtinas drauges, lekiančias motociklu po vienu šalmu, o kartą ėmė ir nutapė moterį, kuri žuvį maitina obuoliu. „Turi žuvį, turi ją ir maitinti. Obuoliais šeri ir galvoji, kad gerai“, – mesteli Saulius.
Saulius net Dievą nupiešė. Jo nuomone, Dievas – visata, o mes, žmonės, esame Dievo ląstelės. „Kodėl Dievas nemirtingas? Todėl kad ląstelės nuolat atsinaujina. Kiek Dieve matome gėrio ir blogio, priklauso nuo mūsų pačių. Kiek mes esame geri, tiek geras Dievas, kiek blogi, tiek jis blogas“, – mano jis.
Vienas šviesiausių parodos darbų – „Drugelių užkalbėtoja“. Šis paveikslas – įžanga į naują menininko parodą. Kelerius metus Saulius ketina sujungti tapybą su fotografija. Fotografijos jau sukurtos, atspaustos, belieka pasidarbuoti teptuku. „Mene nieko nesuplanuosi. Juk kūryba – ne duobę laidotuvėms kasti“, – sako jis.
