Nors trumpam pabėgti nuo varginančios pavasario kovos su žiema – nesibaigiančios šlapdribos, atšiauraus vėjo, tyškančio purvo ir kitų su tuo susijusių „malonumų“ – norisi daugeliui. Daug kas tai ir daro – ištaikę laisvesnę savaitėlę, dumia į šiltesnius kraštus. Ir grįžta pailsėję, įdegę. Kur kas turtingesni iš kelionių grįžta fotografai. Jų bagaže – begalė unikalių nuotraukų. Ką tik iš Egipto grįžęs Romualdas Vaitkus – ne išimtis.
Fotografiška šalis
Apkeliavę nemažai pasaulio Vaitkai Egipte dar nebuvo lankęsi. Romualdas su žmona Edita ten ilsėjosi savaitę. Tik jiems poilsis – tai ne drybsojimas paplūdimyje ar prie keturių žvaigždučių viešbučio baseino. Jie visas septynias dienas keliavo po šalį, dažnai net miego sąskaita. Keldavosi vidury nakties, kad rytą sutiktų Kaire, Luksore, prie piramidžių ar beduinų kaimelyje.
– Norėjosi kuo daugiau pamatyti ir, žinoma, nufotografuoti, – pripažįsta Romualdas. – O fotografuoti ten tikrai yra ką. Vienareikšmiškai Egiptas – labai fotografiška, fotogeniška šalis. Egzotiška gamta, unikali architektūra, išraiškingi žmonių veidai, iškalbinga jų kasdienybė. Į akis krinta daugybė kontrastų, begalinis skurdas, nešvara, o kai kur – akį rėžianti prabanga.
R.Vaitkus šypsosi, kad egiptiečiai moka „melžti“ fotografuojančius turistus. Vos pamatę užsienietį su fotoaparatu, atsuktu į jų pusę, jie bemat ima reikalauti „bakšiš“ (pinigų).
– Visaip būdavo, ir duodavau, ir neduodavau, nes kartais jau pernelyg įkyrėdavo, kiek gi gali dalinti, – pasakoja Romualdas, – Beje, pastebėjau, kad pinigų prašo tik neturtingieji, turtingesni lyg ir gėdisi.
Jis prisipažįsta ne kartą įsivaizdavęs: va, jei visą Tauragės „Fotojūrą“ (fotografų klubą – aut.past.) paleistum į Kairo gatves, įdavęs po kokį 1000 dolerių smulkiais – tai būtų! Prigaudytų nerealių kadrų!
Vis dėlto fotografuoti, pasak jo, Egipte sunkoka: oras neskaidrus, jame nuolat tarsi rūkas tvyro dulkės, todėl kokybišką nuotrauką padaryti nelengva.
„Standartinių“ Egipto vaizdų esame matę visi. Romualdas pasakoja ieškojęs būdų parodyti šią egzotišką šalį kitaip. Pavyzdžiui, Karalių slėnį jam norėjosi nufotografuoti taip, kad nesimatytų žmonių. Tai buvo nelengva, nes aplink nuolat šurmuliuoja turistai.
Turistai – saugūs
Spaudoje mirga šiurpinančių pasakojimų apie Egipte pagrobtus, užpultus turistus, „Tez Tour“ ir „Novatour“ penktadieniais nerengia ekskursijų į Kairą, nes tada ten vyksta mitingai. Ir internete mirga perspėjimų nevažiuoti į Egiptą, nes ten esą nesaugu. R.Vaitkaus nuomone, Egipte pakankamai saugu. Žinoma, jei elgiesi protingai, neklaidžioji nuošaliomis vietomis, nesiveli į mitingus. Keliaujančių į kitus miestus turistų grupę visada lydi apsauga. Romualdą ir dar keletą turistų nuolat lydėjo atletiškas vyriškis, ginkluotas „Kalašnikovu“ ir pistoletu.
– Tačiau atėjus maldos metui apsaugininkas padeda ginklą ir klaupiasi. Tada gali pulti kas nori, – juokiasi Romualdas.
Žinoma, nuo vagių neapsaugotas nė vienas, o jų ten netrūksta. Todėl reikia būti budriems. Romualdas pasakojo, kaip beduinų kaimelyje berniukas bemat nusuko ant peties kabėjusio fotoaparato objektyvo dangtelį. Žinoma, jį atidavęs pareikalavo „bakšiš“.
Viena moteris iš jų grupės, anot R.Vaitkaus, buvo apstulbusi, kai taksistas grąžino automobilyje paliktą fotoaparatą. Sąžiningi žmonės – retenybė, ir ne tik Egipte...
Įspūdingiausia – architektūra
Vaitkams pavyko pamatyti dykumos miražą, apie kurį buvo tik skaitę knygose, ir net būti sulytiems Kaire – o lyja ten tik 4–5 kartus per metus. Piramidės atspindys lietaus baloje – sutikite, retas vaizdas. Vis dėlto didžiausią įspūdį Romualdui paliko Egipto architektūra – nuo skurdžių beduinų lūšnelių iki karalių rūmų, jau nekalbant apie piramides. Didžiulis kontrastas: šalia didingiausių žmonijos istorijos paminklų – kalnai šiukšlių.
Nepaprastai įspūdingi pagrindinio Kairo muziejaus eksponatai. Pasak Romualdo, Egiptas netenka daugybės archeologinių radinių, nes kasinėjimus atliekantys užsieniečiai savo radinius išveža iš šalies. Tiesa, dar yra išlikusių ir neliestų kapaviečių su sienų piešiniais, tačiau ekskursija į juos kainuoja 3750 dolerių. Tiek mokėti teišgali japonai. Visiems kitiems pakanka apžiūrėti restauruotas kapavietes už keliasdešimt dolerių.
Pasak Romualdo, daugelio Egipto turtų nėra matę net vietiniai, nes ekskursijos į muziejus brangios.
Jiems labiau rūpi, kaip pragyventi, užsidirbti duonos kąsnį.
– Karinė chunta turi užgrobusi visą šalies pramonę, žmonės labai skursta. Ne vienas žmogus, su kuriuo teko kalbėtis, sakė, kad jei šalis gautų laisvę, ji bemat pakiltų, nes žmonės ten labai darbštūs. Daugelis dirba net po kelis darbus. Antai nardymo instruktorių vakare sutinkame suvenyrus siūlantį lietuviškai: „Laba diena, mano zuikis, kaip gyveni?“
Paklaustas, ar norėtų grįžti į Egiptą dar kartą, Romualdas šypteli:
– Mums su Edita įdomiau pamatyti tai, ko dar nematėme...
Birutė Slavinskienė
