Penkūkū istorija
„Šeštoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką mokytoja liepė užsirašyti sąsiuvinius. Jau rašiau Monikos Penku, tačiau staiga mane kažkas pertraukė. Tą dieną Monika Penkutė tapo Monika Penkukute. Prisimenu, lietuvių kalbos mokytoja garsiai nusistebėjo, kas čia dabar darosi, kad sąsiuvinių nebemokame užsirašyti. Visa klasė pradėjo juoktis, o man prilipo nauja pravardė“, – Penkūkū vardo atsiradimo istoriją pasakoja Monika. Iš Skuodo kilusi mergina Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros studijas, tačiau nei filologe, nei režisiere savęs nevadina. „Baigusi studijas žinojau, kad savo gyvenimą siesiu su portretine fotografija. Kai įsigijau profesionalų fotoaparatą, pirmiausia fotosesijose iškankinau visas savo drauges“, – šypsosi fotografė. Norėdama geriau suprasti techinius fotografijos aspektus, kurie, kaip sako Monika, niekuomet nebuvo jos stiprioji pusė, mergina baigė Remigijaus Zolubo fotografijos mokyklą.
Paklausta, kada pirmą kartą į rankas paėmė profesionalų fotoaparatą, pašnekovė droviai prisipažįsta, kad istorija, kurią ketina papasakoti, – gėdinga. „2011 metais, baigdama lietuvių filologijos ir režisūros studijas, atlikau praktiką vaikų darželyje. Ten stačiau spektaklį. Pagalvojau, kad būtų smagu savo praktikos ataskaitą sustiprinti nuotraukomis iš spektaklio ir repeticijų. Kadangi pati tuo metu fotoaparato neturėjau, nutariau pasiskolinti iš jaunesnės savo sesės. Susitarti su sese nepavyko, todėl nutariau pasiimti fotoaparatą be jos žinios“, – atvirauja M. Penkutė. „Pasiskolintą“ aparatą Monika ketino grąžinti, vos tik persikels kadrus į kompiuterį. Deja, planas nepavyko – sesės „Canon“ fotoaparatas sugedo. „Taip oficialiai pradėjau fotoaparatų gadintojos karjerą“, – gurkšnodama kavą pasakoja pašnekovė.
Nuotraukose – žmonių metamorfozės
M. Penkutės manymu, fotografuojant labai svarbu žmogų „apgyvendinti“ vienokio ar kitokio personažo kūne. „Mano fotografuojami žmonės dažniausiai jau yra personažai, bet būna atvejų, kai reikia jiems padėti atsiskleisti. Kartais drabužiais ir detalėmis sukurtas įvaizdis suteikia tam tikrą emocinį atspalvį, padeda natūraliau prisitaikyti prie aplinkos“, – sako Monika. Paklausta, ką, žingsniuodama jaukiomis Vilniaus gatvėmis, pastebi žmonių veiduose, kūrėja nė nesusimąstydama sako, kad pirmiausia atkreipia dėmesį į emocijas. Fotografę žavi liūdni veidai, atskleidžiantys vidinius išgyvenimus, emocijas. „Žmonės, paskendę kasdienybėje“, – patikina ji.
Savo nuotraukose menininkė nevengia spalvų. Penkūkū fotografijos pasaldintos pastelinėmis, arba, kaip apibūdina pati kūrėja, purvinomis spalvomis. M. Penkutė nevengia ir butaforijos. Vienas nuotraukas papildo didžiulis senovinis laikrodis, kitas – citrinos, katės ar mediniai inkilėliai. Monikos portretuose taip pat įamžinta daug „miegančiųjų gražuolių“ – jaunų merginų, nufotografuotų užmerktomis akimis. Fotografė šį kūrybinį sprendimą paaiškina filosofiškai.
„Žvilgsnis kartais meluoja. Ne visuomet pavyks padaryti taip, kad jis atrodytų tikras. Kai kūnas kalba, o akys tyli, jas galima ir užmerkti, – tvirtina pašnekovė ir priduria, kad vadinamojo fotošopo savo darbuose nenaudoja. – Net nuotraukų į jį susikelti nesugebėjau. Dėl to iš savo kompiuterio šią programą ištryniau. Jei labai reikia, tiesiog paryškinu spalvas ir palyginu modelio veidą.“
Lietus, varlės ir permirkęs fotoaparatas
Monika tvirtina dievinanti čia ir dabar efektą, kai į automobilį susimeti drabužius ir išleki, kur akys mato. „Būna, ir 300 kilometrų nuvažiuojame, tačiau ne mes randame vietas, o jos mus. Belieka prie jų prisitaikyti“, – apie fotosesijos vietų paieškas pasakoja M. Penkutė. Kiekvienos nuotraukos istorija, pasak pašnekovės, yra kupina nuotykių.
Šiuo metu fotografė laukia geresnių orų, kad galėtų leistis į įdomių vietų, kurių nedarko pažliugę keliai, medžioklę. Tiesa, dėl spontaniškų kūrybinių užmačių Monikos modeliams kartais tenka net nugalėti savo baimes, pavyzdžiui, bristi į vandenį nemokant plaukti. „Mergina nemokėjo plaukti, o aš norėjau, kad ji kaip reikiant vandenyje pamirktų, panertų su didžiuliu senoviniu laikrodžiu. Užtikrinau, kad gali jaustis rami – jei ką, šoksiu jos gelbėti“, – linksmai pasakoja menininkė.
Dar viena į atmintį įsirėžusi istorija – pelkynuose surengta trynukių fotosesija. „Kadangi merginos visą dieną tvarkėsi namuose, išvažiavome tik vakarėjant. Iš Skuodo pasukome Latvijos link, ten ieškojome pelkynų, apie kuriuos buvome girdėjusios. Paklaidžiojusios radome, tačiau dar reikėjo eiti tris kilometrus pėsčiomis. Temo, skubėjom, o ant takelio, kaip tyčia, vis užšokdavo gausybė varlių“, – prisiminimais dalijasi Monika. Keturių merginų nuotykiai Latvijos glūdumose baigėsi sėkmingai. Jos surado tai, ko ilgai ieškojo. „Tuomet lyg tyčia pradėjo pilti kaip iš kibiro. Spėjau trynukėms sušukti, kad greitai kristų ant žemės. Ir mums pavyko padaryti reikiamus kadrus. Fotoaparatas buvo toks šlapias, kad iš jo srovele tekėjo vanduo. Gerai, kad buvo atsparus vandeniui“, – teigia kūrėja.
M. Penkutė įsitikinusi, kad gyvenime svarbiausia yra stebinti. „Mes prisiminsime tik tuos žmones, kurie mus nustebino, o mus prisimins tik tie, kuriuos sugebėsime nustebinti“, – sako fotografė. Tai ji ir daro – stebi ir stebina kitus bei stebisi kitais.
