Jolanta Jurkūnienė, LRT radijo laida „Žinių amžius“, LRT.lt
„Aš savęs nestatau ant pjedestalo. Norisi dar labai daug nuveikti, vienas ar du projektai nieko nepasako. [...] O dėl pasaulinės šlovės, taip jau būna – iš pradžių žiniasklaida užkelia ant pjedestalo, o po to pati kaltina, kad atsistojau“, – sako Tadas Černiauskas, dar žinomas kaip TadaoCern, garsiojo projekto „Blow Job“ ir Vincento van Gogho nuotraukos autorius.
Buvęs architektas sako nusprendęs išbandyti fotografiją, nes iš dalies tai daryti labai paprasta: užtenka poros metų, aistros, įsigilinimo ir jau gali valdyti reikiamus instrumentus. „Būtent dėl to savęs nevadinu fotografu ar tapytoju, netgi nesu linkęs savęs vadinti menininku. Aš linkęs save vadinti žmogumi, kuris turi keletą teptukų, fotoaparatą ir labai mėgsta žaisti“, – teigia T. Černiauskas.
Apie tai, kaip sulaukė dėmesio iš tokių žiniasklaidos priemonių kaip „Daily Mail“, „Guardian“, „Rolling Stone Magazine“, „ABC News“, o ilgainiui ir pasiūlymų kurti reklamas kompanijoms „Claro“, „Samsung“, apie tai, ar tikrai išgarsėjo tik per vieną naktį, fotografas pasakojo LRT radijo laidoje „Žinių amžius“.
– Žiniasklaida skelbia, kad Jums pavyko išgarsėti per vieną naktį. Ar tokiuose žodžiuose nėra farso?
– Žinoma, kad yra. Kaip ir visur. Kas yra žiniasklaida? Žiniasklaida rašo antraštes norėdama sudominti skaitytojus. Aš kuriu apie save legendą ir noriu ją parduoti, o žiniasklaida už to kabinasi ir taip pat pučia burbulą. Populiarumas yra labai reliatyvus dalykas. Vienas jaučiasi populiarus, kai yra žinomas savame kaime, kitas – Lietuvoje, trečias – visame pasaulyje.
– Kaip menas „daromas“ internete? Tikriausiai dėl to Jūs ir išpopuliarėjote per socialinius tinklus?
– Iš dalies taip. Viskas prasidėjo lygiai prieš metus, kai sukūriau pirmąjį projektą „Blow Job“. Man studijoje reikėjo vienos dienos renginio – norėjau pritraukti žmonių, norėjau, kad mano vardas taptų žinomesnis Vilniuje, Lietuvoje, kad žemėlapyje atsirastų studija „TadaoCern“, ir pagalvojau padaryti kažką smagaus. O kas gali būti smagiau už savo portretą, iš kurio galima pasijuokti? Taigi buvo atvirų durų diena – kiekvienas galėjo užteiti į studiją ir gauti savo portretą.
Renginys vyko penktadienį, nuotraukas sutvarkiau per savaitgalį ir pirmadienį viską sudėjau į „Facebook“. Viskas pradėjo ristis per pasaulį tą pačią dieną. Tą patį vakarą gavau pirmąsias užklausas iš keleto tinklaraščių, o ryte savo pašto dėžutėje radau laiškų iš didžiausių pasaulio leidinių, pvz., „Daily Mail“, „Guardian“, „Rolling Stone Magazine“, „ABC News“, „CBS News“, televizijos, radijo stočių ir pan.
– Tai buvo konkretūs pasiūlymai?
– Viskas kartojosi pagal tam tikrą sistemą. Vieną ar dvi savaites viskas ritosi per internetinį pasaulį (t. y. socialiniai tinklai ir tinklaraščiai, interneto leidiniai), per mėnesį atsirado spaudoje (žurnaluose, laikraščiuose), o per metus – knygose, albumuose. Pradėjau keliauti ir rengti parodas, atsirado komercinių pasiūlymų adaptuoti projektus, susijusius su reklama.
– Ką konkrečiai Jūs padarėte su tais vaizdais, kad pritraukėte tiek žmonių iš viso pasaulio?
– Pasistatydavau žmogų prieš kamerą, nukreipdavau į jį stiprų oro srautą ir fotografuodavau. Stiprus oro srautas įvairiai iškraipydavo veidą ir nuotraukos tapdavo juokingos. Visa tai galima pamatyti interneto svetainėje tadaocern.com.
– Tai yra Jūsų idėja ir ji originali?
– Idėja visa tai padaryti kilo man, bet tikrai žinojau, kad tai, kaip ir daugelis dalykų pasaulyje, nėra originalu. Buvau tikras, kad idėja tokia elementari, jog kažkas jau tikrai pūtė vėją į veidą ir darė nuotraukas. Tiesiog aš to klausimo visai negvildenau, man norėjosi pasidaryti pramogą – juk daugelis žmonių penktadienį susirinkę galvoja, kokį vakarėlį surengti, sugalvoja temą.
– Norėjote pasauliui pranešti apie save?
– Ne, tokio tikslo neturėjau. Turėjau tikslą surengti smagų vakarėlį ir pradžiuginti tuos, kurie ateina į mano studiją. Į tuos dalykus nesigilinau ir buvau tikras, kad kažkas tai jau darė. Paskui, kai pasirodė visas projektas, atsisėdau ir suradau ne vieną žmogų, reklamos kompanijų, kurios naudoja panašią idėją. Mes skyrėmės tik tuo, kad aš kūriau savo stilių.
– Jūs atkūrėte žymių žmonių – Vincento van Gogho, Mona Lizos ir kitų – nuotraukas. Kodėl tai darėte ir kaip tai darėte?
– Didžioji dauguma projektų gimsta iš smalsumo, ieškant atsakymų į kai kuriuos klausimus. Ir „Blow Job“, ir V. van Gogho portretas, ir panašūs dalykai negimė siekiant populiarumo, finansinės naudos. Kažkurį penktadienį su savo draugais leidau laiką bare. Vienas iš draugų buvo raudonplaukis ir pagalvojau, ar būtų galima atkurti V. van Gogho autoportretą. Tai į galvą toptelėjo visiškai netyčia. Tada nusprendėme pirmadienį susitikti mano studijoje ir kažką padaryti. Pasiėmėme stilistą, vizažistą, sukūrėme aprangą, šiokį tokį makiažą, padarėme keletą kadrų, ir per kelias dienas sėdėdamas prie kompiuterio ir atkūriau V. van Gogho portretą.
Kai šitie darbai irgi pradėjo ristis per pasaulį ir kilo tam tikras ažiotažas, tik tuomet pamačiau, kad iš tikrųjų V. van Goghas neturėjo nė vienos savo nuotraukos. Viskas, ką matė pasaulis, buvo jo tapyti darbai. Būtent dėl tos priežasties susidomėjimas ir buvo šiek tiek didesnis. Nuoširdžiai tikiu, kad jei atsisėsi ir nuspręsi, jog kursi pasaulyje išgarsėsiantį, finansiškai naudingą projektą, nors galvoje dar nėra jokių idėjų, tau nieko nepavyks. Manau, pasiteisintų tik tie projektai, kurie įdomūs tau pačiam, kai kažką darai nuoširdžiai, neskaičiuoji darbo valandų, atiduodi visą save. Galiausiai vis tiek atsiranda tam tikra auditorija, kuri domisi tais pačiais dalykais.
– Šitie darbai sudomino pasaulį?
– Pirmas projektas pasirodė praėjusių metų gegužę, o V. van Gogho portretas pasirodė šių metų sausį, po Naujųjų metų. Taigi – juos skiria pusė metų. „Blow Job“ ritosi per spaudą, socialinius tinklus, tinklaraščius ir pan. Internete žmonių srautas nemažas ir tas projektas pasidarė patrauklus reklamos užsakovams, nes patraukė labai daug žmonių.
Su V. van Gogho portretu viskas buvo kitaip. Jis sulaukė daugiau meno leidinių, įvairių galerijų, tinklaraščių, kurie gilinasi į meno pasaulį, dėmesio. V. van Gogho projektas nebuvo įdomus komerciniam pasauliui, bet jis įdomus kolekcininkams ir žmonėms, kurie domisi menu. Šitas darbas buvo išleistas 100 egzempliorių tiražu ir parduodamas meno kolekcininkams.
– Taigi Jūs – garsenybė...
– Aš nesu garsenybė, aš esu žmogus, kuris mėgsta daryti tai, ką daro, ir man dar pasisekė, nes sugebėjau patraukti daugiau žmonių.
– Bet šitiek pasiekėte tik per metus. Garsiausi leidiniai ima iš Jūsų interviu, perka darbus ir t. t. Tuo ne kiekvienas gali pasigirti.
– Aš savęs nestatau ant pjedestalo. Norisi dar labai daug nuveikti, o vienas ar du projektai nieko nepasako. Nesinori būti vieno hito autoriumi. Svarbiausia daryti kažką, kas teikia malonumą. O dėl pasaulinės šlovės, taip jau būna – iš pradžių žiniasklaida užkelia ant pjedestalo, o po to pati kaltina, kad atsistojau.
– Tadai, ar Jums svarbi finansinė pusė?
– Tie projektai man leido labiau atsipūsti ir šiandien jau drąsiau galiu žiūrėti į tai, ką darau. Manau, kad menas yra tam tikra verslo forma.
– Visi sakytų, kad menas – prabanga.
– Manau, kad norėdamas būti geru menininku turi būti ne tik originalus, bet ir geras vadybininkas. Tai neišvengiama.
– Kas yra Jūsų darbų vertintojai? Tradiciniu atveju tai daro meno kritikai...
– Mano vertintojai yra plačioji visuomenė. Nesakau, kad kritikai nėra reikalingi, bet manau, kad mano auditorija ir yra mano darbų pirkėjai, žmonės, kurie juos mato, kurie man rašo, kurie skaito spaudą, kurių dėmesį tai patraukė. Nuoširdžiai tikiu, kad geriausia yra pozityvaus atgarsio kiekis. Jeigu jo gauni pakankamai, gauni daug, vadinasi, judi teisinga kryptimi.
– Ką reiškia „daug“?
– Neapibrėžiu to skaičiais. „Daug“ – reiškia judėti į priekį, tobulėti, kurti kokybiškesnį produktą, meną.
– Savo interneto svetainėje vienu kartu sulaukėte 100 tūkst. lankytojų?
– Pirmomis dienomis, kai pasirodė „Blow Job“, mano svetainę aplankė keletas šimtų tūkstančių. O „Facebook“ puslapį per keletą savaičių aplankė bene 3–4 mln. žmonių.
– Neseniai buvote Brazilijoje – kūrėte reklamą.
– Vyko reklaminė „Claro“ kampanija. „Claro“ – bene didžiausia Brazilijos telekomunikacijų kompanija. Taip pat buvo sukurtas naujas „Samsung Galaxy“ išmanusis telefonas. Šioms kompanijoms buvo adaptuojamas „Blow Job“ projektas.
– Kiek reikia turėti žinių norint daryti tai, ką darote?
– Reikia nesustoti, keliauti į priekį. Kai kažkas naujo atsiranda, tu tuo domiesi, išbandai ir pats tobulėji.
– Ar kada sulaukėte kritiško požiūrio, žodžio?
– Be abejo, sulaukiau. Internetas yra labai žiauri vieta, kur pasislėpęs už monitoriaus žmogus gali sakyti, ką nori. Jis dažniausiai tai ir daro.
– O akis į akį?
– Iš esmės netikiu internete išsakoma kritika. Tikiu tik tais žmonėmis, kurių nuomonės pats paprašau. Bet, kaip minėjau, geriausia kritika yra būtent pozityvaus atgarsio kiekis – jeigu jo nėra, vadinasi, judi netinkama kryptimi.
– Jūs susitikinėjate su tradicinės fotografijos atstovais?
– Tenka susitikti, aš važinėju į seminarus. Tarkim, kiekvieną rudenį važiuoju į Nidoje vykstantį fotografų suvažiavimą ir pan. Tačiau dažniau stengiuosi laikytis atokiau nuo tos srities bendruomenės, kurioje dirbu.
– Kodėl?
– Todėl, kad nemanau, jog tai duoda labai daug kažko gero.
– Jūs ne to lizdo paukštis?
– Nesakau, kad ne to lizdo paukštis, bet tokia mano nuostata. Kai dirbau architektu, ir posėdžiuose sėdėdavau, ir mano draugai buvo architektai, su kuriais baigiau mokslus, ir mano pomėgis buvo architektūra. Tačiau tada tiek pradedi suktis toje košėje, kad nebematai, kas vyksta pasaulyje, nebegali blaiviai vertinti to, ką pats darai.
Smulkmenos, kurias pamatai, atrodo kaip didžiausios klaidos: jei netinkamai išklotos plytelės, stovi ir pyksti, nors atsitraukęs suvoki, kad tai esmės nesudaro. Tampa labai sunku matyti esmę. Pradedi labai daug dėmesio skirti smulkmenoms. Dėl to labai smagu būti fotografu, bet bendrauti su visiškai kitų sričių žmonėmis. Manau, kad pats geriausias būdas tobulėti – ne bendrauti su savo srities žmonėmis, o siekti savo pasaulinių idealų, stengtis būti geresniam, panašiam, iš jų mokytis ir pan.
– Esate visiškai laisvas nuo hierarchijos, socialinės padėties?
– Nemanau, kad kažkokie apdovanojimai, statusas, socialinė padėtis, priklausymas sąjungoms kažką duoda. Yra žmonių, kuriems tai svarbu, bet aš to nesureikšminu. Man daug svarbiau tą laiką skirti naujų idėjų paieškai, naujiems projektams.
– Kaip save tobulinate?
– Viskas tobulina. Kad ir vakarienės su draugais, nes gamini maistą, stengiesi kažką naujo sukurti. Tobulina muzika, kelionės, žaidimai. Man labai patinka žaisti, prisigalvoju įvairiausių žaidimų, o per tuos žaidimus ir gimsta kūryba.
Kiekvienas turi savo kelią. Gali skaityti knygas, žiūrėti filmus, šiek tiek save pakankinti, gali pasinerti į kažkokius apmąstymus. Gali užsidaryti savaitei studijoje ir su niekuo nekalbėti, o iš to nuobodulio kažkas gims tavo galvoje.
Vienas iš geriausių būdų kažką sukurti – visiškai viską padėti į šalį ir neturėti galimybės nieko daryti. Tai reiškia atsisėsti penkioms valandoms pajūryje ir neturėti šalia nei knygos, nei popieriaus lapo, nei fotoaparato, nei telefono.
– Ar norite išvažiuoti iš Lietuvos?
– Ne, iš Lietuvos nenoriu išvažiuoti. Mano siekiamybė – gyventi Lietuvoje, nes čia mano komforto zona, ir dirbti su užsieniu. Gimiau Vilniuje ir labai jį myliu. Pakeliavęs po pasaulį ir grįžęs, pamatai, kad tai tavo miestas, tavo šalis, tu pažįsti žmones, žinai, kaip su jais reikia bendrauti. Nors žmonės skundžiasi, kad visi paniurę ir panašiai, užtenka vienos šypsenos, poros žodžių, ir tas žmogus, kuris paniuręs eina gatve, netikėtai ima su tavimi bendrauti. Žinai tas taisykles ir labai gerai, kad neturi papildomai galvoti, ką pasakyti, kaip elgtis, kokia yra kultūra, kokie yra žmonės... Manau, kad klijuoti etiketes kvailoka.
Juk gali per keletą valandų atsidurti visai kitame pasaulio krašte, pabendrauti su žmogumi, su kuriuo neseniai susipažinai. Labai lengvai gali keisti sritis... Nuo architektūros perėjau prie fotografijos, nes iš dalies tai labai paprasta padaryti: užtenka poros metų, aistros, įsigilinimo ir gali valdyti reikiamas priemones. Būtent dėl to savęs nevadinu fotografu ar tapytoju, netgi nesu linkęs savęs vadinti menininku. Aš linkęs save vadinti žmogumi, kuris turi keletą teptukų, fotoaparatą ir labai mėgsta žaisti.
