Stephanie pradėjo galvoti, kaip panaudoti žmonėms nereikalingą derlių. Ji dirba savipagalbos grupėse, į kurias renkasi psichikos ligomis sergantys žmonės, kaip jie patys sako, turintys „psichikos žaizdų“. Jiems Stephanie pasiūlė kartu su ja rinkti ir konservuoti žmonių dovanojamus vaisius ir daržoves. Atsirado 10 norinčių – taip ir susikūrė grupė „Die Sammlerei“.
S. Nabholz sako, kad jos globojami psichikos negalią turintys žmonės atviroje darbo rinkoje negalėtų dirbti, jiems reikia būtent tokios veiklos, kai jie gali dirbti savo tempu, nespaudžiami. Iniciatyvos idėją socialinė darbuotoja nusižiūrėjo Berlyne, ten yra daug smulkių socialinių įmonių, kuriose dirba negalią turintys žmonės. Tiesa, šios įmonės visiškai savarankiškai neišsilaikytų, joms šiek tiek padeda valstybė.
Nuo 2017 metų rugpjūčio iki spalio „Die Sammlerei“ dalyviai kartu rinko niekam nereikalingą derlių Bazelio miesto ir jo apylinkių soduose ir konservavo pagal tradicinius receptus. Stephanie pavyko rasti rėmėjų, kurie nupirko cukraus, stiklainių, išspausdino etikečių. Per pirmąjį sezoną buvo paruošta 750 stiklainių su įvairiais džemais, kompotais, pomidorų tyre ir pikantiškais padažais. Visus juos projekto dalyviai pardavė smulkiose krautuvėlėse ir turgeliuose. Pradėtas kaip bandomasis, šis projektas sėkmingai gyvuoja iki šiol.
„Viską renkame naudodami galvą, rankas ir širdį. Savo talentus ir laiką skiriame projektui, kuris mums svarbus“, – taip rašoma „Die Sammlerei“ feisbuko paskyroje. Čia pranešama, kur galima nusipirkti paruoštos produkcijos.
„Rinkėjus“ Bazelyje šią vasarą aplankė vilnietis fotografas Eugenijus Barzdžius. Jis save vadina dokumentikos fotografu, tyrinėjančiu socialines ir konceptualias temas. Eugenijus turi du bakalauro ir vieną magistro diplomą – Šiaulių, Pietų Velso (Jungtinė Karalystė) ir Londono universitetuose baigė dailės, dokumentinės fotografijos ir miesto kultūros studijas.
Su Eugenijumi susitikome pasikalbėti apie jo naujausią projektą, kurį pavadino „Grain of Soil“ („Žemės smiltelė“) – jis tyrinėja miesto daržininkystės iniciatyvas Vilniuje ir Bazelyje. Liepos mėnesį Bazelyje fotografas susitiko su pirmaisiais savo herojais, tarp jų – ir iniciatyvos „Die Sammlerei“ dalyviais. Projektas turėjo prasidėti ankstyvą pavasarį ir baigtis šių metų rugsėjo pabaigoje, bet pandemija sujaukė visus planus, tad fotografavimas turėtų baigtis kitų metų rugsėjį.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Eugenijau, iš kur sužinojai apie „Die Sammlerei“ iniciatyvą?
Bazelyje yra miesto daržininkystės asociacija. Parašiau jos vadovui, ir jis visiems nariams perdavė informaciją apie mano projektą. Su manimi susisiekė tie, kurie nori jame dalyvauti, tarp jų ir „Die Sammlerei“ įkūrėja Stephanie. Pirmą kartą apsilankęs Bazelyje susitikau su aštuonių iniciatyvų dalyviais: fotografavau žmogų, kuris ant namo stogo laiko bites, aplankiau mažuose ir dideliuose kolektyviniuose soduose daržininkaujančius žmones. Vieną pusdienį praleidau ir su „rinkėjais“. Kaip tik išvakarėse vienas ūkininkas jiems leido nusiskinti 14 kilogramų aviečių – patys žmonės į juos kreipiasi ir atiduoda savo sklypuose, kiemuose prinokusius vaisius, daržoves, nes jiems sunokęs derlius nereikalingas, todėl jie džiaugiasi, kad kažkam tai teikia naudos.
Kaip patys sako, jie yra benamiai, t. y. neturi jokių patalpų. Stephanie kasmet ieško, kur jie galėtų prisiglausti. Šią vasarą jie renkasi prieglaudoje, kur gyvena berniukai paaugliai iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Prieglauda įsikūrusi dideliame name Bazelio užmiestyje, ten yra profesionali virtuvė, didžiulis šaltas kambarys, ten jie ir dirba.
Kai ten lankiausi, jie turėjo aviečių, buvo prisirinkę daug slyvų, ir visi kartu gamino aviečių ir slyvų džemus, klijavo etiketes ant anksčiau pagamintų stiklainių. Stephanie prašymu fiksavau jų darbo procesą, o savo projektui fotografavau bendrą jų nuotrauką ir natiurmortą iš stiklainių su pagamintais džemais ir padažais. Beveik visi mano sutikti „rinkėjai“ puikiai kalba angliškai, jie domėjosi, iš kur atvykau. Lietuva jiems vis dar asocijuojasi su Sovietų Sąjunga, nieko keista, nes beveik visi yra vyresnio amžiaus. Šiaip jie išsilavinę, anksčiau dirbę įvairius darbus. Pavyzdžiui, vienas vyras ilgus metus buvo naftos brokeris, kaip pats pasakojo, vokiečiams ir olandams pardavinėjo amerikiečių naftą. Tarp susirinkusių buvo moteris, kuri anksčiau dirbo virėja, ji mums visiems paruošė pietus, visi kartu pietavom prie bendro stalo.
Ką „rinkėjai“ pasakoja apie savo veiklą, ką tai jiems duoda?
Stephanie – labai veikli, energinga moteris, jai tai savanoriškas darbas. Visiems kitiems tai – puiki psichologinė terapija, jie taip gali prasiblaškyti, užmiršti savo problemas, pabendrauti, pabūti tarp panašių į save, būti naudingi visuomenei. Be to, pardavę visą per sezoną pagamintą produkciją jie šiek tiek prisiduria prie valstybės skiriamos pašalpos. Nors Šveicarija yra turtinga valstybė, bet neįgaliųjų pašalpos lyginant su šalies pragyvenimo standartu nėra didelės. Žinoma, tas uždarbis tik simbolinis, bet, svarbiausia, dirbdami jie jaučiasi oriai, savo produkciją patys pardavinėja Bazelyje vykstančiose mugėse. Taip apie šią iniciatyvą sužino žmonės, kurie apie ją dar nebuvo girdėję, pasiūlo užsukti ir į jų sodą.
Tai ne pirmasis tavo projektas apie miesto daržininkavimo iniciatyvas. Prisimenu tavo ciklą „Pelkės derlius“.
Tyrinėju įvairias iniciatyvas, kurios gimsta miesto erdvėje, vienas iš teminių mano projektų raktažodžių yra „ekologija“. Beveik prieš dešimt metų eidamas pro pelkynus šalia Šiaulių pamačiau tokius keistus statinius, struktūras – pasirodo, grupė pensininkų jas surentė iš nereikalingų medžiagų, pastatė tvoras, tuose sklypeliuose netoli namų augino daržoves ir uogas. Jiems tai turbūt teikė labiau terapinę negu ekonominę naudą. Taip atsirado projektas „Pelkės derlius“.
Apie panašias iniciatyvas kaip „Die Sammlerei“ esu girdėjęs, kai gyvenau Danijoje. Lankiausi ir senelių namuose, šalia kurių buvo nedidelis daržas, ten gyventojai galėjo pasikapstyti ir turėjo ką padėti ant bendro stalo. Manau, tokie pavyzdžiai rodo visuomenės brandumą ir požiūrį, kad nė vienas žmogus neturi būti nurašytas. Savo projektais norėčiau paskatinti ir kitus būti aktyvius, burtis, ką nors veikti. Kiekvienas, kad ir koks jis būtų, yra visateisis visuomenės narys. Juk esame visokie, visokių reikia.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
