Fideliui Castro jau pasitraukus iš Kubos valdžios olimpo, o Zimbabvės diktatoriui Robertui Mugabei kaunantis dėl išlikimo, žurnalas „Foreign Policy“ nusprendė pasidomėti, kuriems diktatūrinių režimų vadukams šiuo metu labiausiai svyla padai.
Robertas Mugabe
Šis diktatorius dar nuo 1980 metų balandžio 18 dienos vadovauja Zimbabvei. Manoma, kad jis siekė suklastoti kovo 28 dieną vykusių prezidento rinkimų rezultatus.
Nors kol kas Zimbabvės Vyriausioji rinkiminė komisija dar nepaskelbė oficialių prezidento rinkimų rezultatų, tačiau jau dabar manoma, jog opoziciniam „Judėjimui už demokratinius pokyčius“ vadovaujantis Morganas Tsvangirai surinko daugiau balsų. Pats opozicijos lyderis teigia, kad rinkimus jis laimėjo užsitikrinęs absoliučią daugumą balsų, todėl antrojo rinkimų turo neturėtų prireikti.
Tačiau, kaip pranešama, R. Mugabe žūtbūt sieks išsilaikyti valdžioje ir tam jis pasiryžęs naudoti ir smurtą. Vyriausybė jau dabar vykdo reidus opozicinių partijų būstinėse, sulaiko žurnalistus iš užsienio. Be to, nuo žemės nuvaryti jau daugiau nei 60 ūkininkų. M. Tvangirai teigia, kad tokie R. Mugabės režimo veiksmai prilygsta kariniam perversmui, o kariai visoje valstybėje užsiima gyventojų persekiojimu taip siekdami juos įtikinti neremti opozicijos kandidato, jei vis dėlto bus surengtas antrasis rinkimų turas. Analitikai teigia, kad R. Mugabe siekia atidėti antrąjį rinkimų turą, kad prieš tai įvykdytų smurtinę kampaniją, kurios tikslas įbauginti piliečius. Tačiau net diktatūrinio režimo bendrininkai pripažįsta, kad antrojo turo surengimas prilygtų savižudžio misijai.
P. Musharrafas Pakistaną valdo nuo 1999 metų spalio 12 dienos. Plačiai abejojama dėl praėjusių metų spalio mėnesį vykusių rinkimų demokratijos standartų atitikimo.
Vasario mėnesį P. Musharrafo partija patyrė sutriuškinimą parlamento rinkimuose, kuriuose triumfavo opozicinės jėgos – buvusio premjero Navako Sharifo partija bei nužudytosios opozicijos lyderės Benazir Bhutto šalininkai. Naujasis parlamentas gali į pareigas grąžinti lapkritį nušalintus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kurie atvirai kvestionavo 2007 metų spalį vykusių prezidento rinkimų teisėtumą. Jei teisėjai bus sugrąžinti į pareigas, jie gali paskelbti P. Musharrafo perrinkimą neteisėtu. Be to, kaip teigiama, rinkimus į parlamentą laimėjusios politinės jėgos gali surinkti reikalingus du trečdalius balsų, kuriais būtų paskelbta apkalta Pakistano diktatoriui.
Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad rinkimus laimėjusios partijos nuolat ginčijasi tarpusavyje, tad sprendimą dėl P. Musharrafo nušalinimo joms pasiekti gali būti itin sunku. Negana to, JAV, kurios laiko P. Musharrafą artimu sąjungininku jų kovoje su terorizmu, daro viską, kad diktatorius išliktų savo poste. Vienas iš aukštų Pakistano politikų interviu šalies laikraščiui „The Nation“ pareiškė, kad JAV atstovai rengė slaptus pasitarimus su parlamento rinkimus laimėjusiomis partijomis. Pasitarimų tikslas – įtikinti partijas palikti P. Musharrafą prezidento poste. Mainais už tai siūloma, kad P. Musharrafas vis mažiau kišis į kasdienę Vyriausybės veiklą, tačiau išlaikys savo valdžią gelbstint JAV kovoje su terorizmu.
Hugo Chavezas
Šis diktatorius Venesuelai vadovauja nuo 1999 metų vasario 2 dienos, o didžiausias nerimas socialistinės revoliucijos Pietų Amerikoje ideologui turėtų kilti laukiant 2012 metais turėsiančių įvykti prezidento rinkimų.
Tiesa, daugelis apžvalgininkų H. Chavezo tikru diktatoriumi nelaiko. Po to, kai praėjusį gruodį pralaimėjo referendumą, kuris būtų suteikęs jam daugiau galių, H. Chavezas pareiškė, kad iš posto pasitrauks 2013 metais, t. y. kai baigsis jo dabartinė kadencija. Pralaimėjimas referendume reiškė, kad dauguma venesueliečių nepritaria jo idėjoms apie XXI amžiaus socializmą. Parama prezidentui mažėja, nes gyventojams nuolat trūksta maisto, be to, niekaip nesugebama susidoroti su milžinišku nusikalstamumu. Sausio mėnesį Venesuelos sostinėje pradėjo atsirasti grafiti užrašai, kuriuose išpieštas Diosdado Cabello vardas. Šis Mirandos valstijos gubernatorius regimas kaip potencialiausias kandidatas tapti naujuoju prezidentu.
Tačiau, prabėgus mėnesiui po pralaimėto referendumo, H. Chavezas Nacionalinei Asamblėjai pareiškė, kad jis planuoja surengti pakartotinį referendumą, kuris jam leistų siekti dar vienos kadencijos, 2010 metais. „Aš nesu nepakeičiamas. Tačiau su Dievo valia, jei būsiu gyvas ir sveikas, aš tikiuosi dar keletu metų ilgiau stovėti revoliucijos priešakyje“ – laikraščiui „El Universal“ teigė H. Chavezas.
Aleksandras Lukašenko
Paskutiniuoju Europos diktatoriumi vadinamas baltarusis savo valstybei tvirta ranka vadovauja nuo 1994 metų liepos 20 dienos. Jo valdžiai nerimą gali kelti nebent 2011 metais turintys įvykti prezidento rinkimai.
A. Lukašenka turi daug oponentų tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Demokratiniai Vakarai smerkia diktatūrinį Baltarusijos režimą. JAV 2004 metais netgi priėmė „Baltarusijos demokratijos aktą“, kuriame numatoma parama šioje valstybėje veikiančioms politinėms partijoms, nevyriausybinėms organizacijoms bei nepriklausomai žiniasklaidai.
Tačiau A. Lukašenka net nesirengia trauktis iš valdžios. Kai buvo paklaustas, ar planuoja kandidatuoti 2011 metais vyksiančiuose rinkimuose, diktatorius atsakė: „Tepadeda man Dievas išpildyti visus pažadus, kuriuos aš daviau žmonėms. Jei aš tai padarysiu ir jei išliksiu aktyvus bei sveikas vyras, aš neturiu jokio noro trauktis iš politikos.“ Be to, per savo valdžios metus A. Lukašenka pagarsėjo kaip politikas, galintis labai lengvai suklastoti rinkimų rezultatus ir itin veiksmingai užgniaužti opoziciją. „Mes sulaužysime jų nugaras kaip tai daroma ančiukams“ – kalbėdamas apie opoziciją teigė diktatorius. Per 2006 metais vykusius rinkimus pagrindinis oponentas Aleksandras Milinkevičius net negalėjo išdalinti savo skrajučių, kuriose buvo nurodytas telefonas, kuriuo tam tikrą nustatytą valandą galima susisiekti su pačiu kandidatu.
