„Ford“ markės įvaizdis Europoje yra įvairus. D.Britanijoje - „Ford“ markės automobiliai laikomi tautos ir drąsių lenktynininkų automobiliais. Vokietijoje - tik pigesnėmis „Volkswagen“ alternatyvomis. Tačiau 2000-ųjų pradžioje pasikeitusi markės strategija turėjo apversti viską aukštyn kojom. „Ford“ markės logotipas turėjo būti dedamas tik ant gerų, įdomių, kokybiškų ir išvaizdžių mašinų.
1998 - 2000 metais „Ford“ išgyveno labai sunkų pasikeitimo laikotarpį. „Ford“ markės modelių gamoje atsirado tokie modeliai kaip „Cougar“, „Puma“, „Focus ST“ ir dar daugelis kitų, kurie sulaukė įvairių atsiliepimų. Nors „Cougar“ ir „Puma“ nesulaukė didžiulio europiečių dėmesio, tačiau talentinga „Ford“ dizainerių komanda nenuleido rankų. Nutraukus „Cougar“ ir „Puma“ modelių gamybą, Vokietijoje įsikūręs „Ford“ automobilių dizaino centras sukūrė automobilį, kuris pagal pirminį planą turėjo pakeisti tiek „Cougar“, tiek „Puma“. Tai - „Ford Visos“.
2003 metų rudenį, Frankfurto automobilių parodoje, „Ford“ markės stendą apgulė milžiniškas kiekis žmonių. Daugelio parodos lankytojų akys buvo nukreiptos į labai gražų ir įdomų „Ford Visos“ konceptą. Naują projektą pristatęs „Ford Europe“ padalinio dizaino departamento vadovas, Chrisas Birdas, nuolatos akcentavo ryškias ir išskirtines kėbulo linijas, naują dizaino kryptį ir ateityje pasirodysiančių „Ford“ modelių išvaizdos pasikeitimus.
„Ford Visos“ nebuvo tik dar vienas koncepcinis automobilis, kuriuo gamintojas norėjo pademonstruoti įmantrias technologijas ar netradicinius sprendimus. „Ford Visos“ buvo pilnai funkcionuojantis automobilis, kuris nors ir kitą dieną būtų galėjęs išriedėti į bendro naudojimo kelius.
Ant prailgintos „Ford Focus“ platformos buvo sukurtas pilnavertis, keturias sėdimas vietas turintis kupė, kuris iš pirmo žvilgsnio labiau primena tradicinį trijų durelių hečbeką arba po keletos metų prekyboje pasirodžiusį „Volvo C30“.
„Sportiškas kaip kupė, erdvus kaip sedanas“, - tokie ir panašūs apibūdinimai skambėdavo iš Chriso Birdo, kuris ne vienam automobilių tema rašančiam žurnalistui teigė, jog šiam projektui labai greitai bus uždegta žalia šviesa. „Ford“ atstovas neslėpė susižavėjimo ir džiaugėsi kompanijos inžinierių sukurtu automobiliu.
Po akį traukiančiu kėbulu slypėjo pakankamai rimta jėgainė. Priekyje sumontuotas 3.0 litrų darbinio tūrio, 6 cilindrų motoras išvystė 345 arklio galias ir 380 Nm sukimo momentą. Variklis buvo suporuotas su šešių laipsnių mechanine pavarų dėže ir keturių varančiųjų ratų pavara.
Nepaisant galingo variklio, automobilis turėjo keletą labai įdomių sprendimų. Vairuotojui paspaudus „Sport“ mygtuką ir pasiekus 90 km/val. greitį, virš galinio lango pakildavo mažytis spoileris, iš po priekinio buferio išlysdavo priekinis splitteris. Šios dvi detalės leisdavo automobiliui išlikti stabiliam važiuojant net ir 250 km/val. greičiu. Aerodinamiką ir stabilumą pagerinančios detalės viešumoje nepasirodydavo, jeigu vairuotojas su automobiliu važiuodavo įjungės „Comfort“ režimą.
Tad kodėl toks įdomus automobilis nepateko į serijinę gamybą? „Ford“ vadovai šiuo projektu liko sužavėti, tačiau įvairios apklausos ir tyrimai atskleidė, jog europiečiams tokių automobilių tiesiog nereikia. Senojo žemyno gyventojai tuomet didžiausią dėmesį skyrė nuobodiems, ekonomiškiems ir praktiškiems automobiliams.
