Likus porai savaičių iki naujų mokslo metų pradžios vėl atgyja diskusijos, kaip į sporto sales atvilioti moksleivius. „Lietuvos sveikata“ domėjosi, kas daroma ir kokių priemonių imimasi, kad moksleiviai noriai sportuotų ir įgyvendintų fizinio lavinimo specialistų nustatomus normatyvus.
Daugiau laisvės - daugiau noro
Moksleivių nenoras sportuoti – viena didžiausių ir sunkiausiai išsprendžiamų fizinio lavinimo problemų. Nors yra daugybė jaunimo užimtumo skatinimo programų, pavyzdžiui, „Olimpinis festivalis“, „Sveikuolių sveikuoliai“, „Sveikatos fiesta“ bei visą šalį apimantys konkursai, tačiau moksleivių motyvacija labai daug priklauso ir nuo fizinio lavinimo specialistų. Vienas iš penkių 2013 metų geriausių Lietuvos kūno kultūros mokytojų, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje dirbantis Edvinas Gedgaudas mano, kad pamokos turėtų būti pritaikomos kuo įvairesniam moksleivių ratui: „Pamokas reikėtų daryti kuo įvairesnes, įtraukti kuo daugiau žaidimų, fizinio lavinimo pratimų, nes mokiniai skirtingi ir ne visi mėgsta vieną sporto šaką. Vaikas, atėjęs į kūno kultūros pamokas, turi atrasti save, reikia jį pripratinti, kad jis atrastų savo mėgiamą sritį ir tobulėtų.“ Be to, fizinio lavinimo mokytojas išskyrė ir klaidingą mokyklos požiūrį, mat, pasak E.Gedgaudo, fizinis lavinimas turėtų būti atsipalaidavimas, o ne varžytuvės: „Moksleiviai ruošiami išlaikyti egzaminus, bet jie jau nebegyvena ir tik mokosi. Reikia, kad vaikas galėtų atsipalaiduoti nuo visų protinių veiklų, galėtų „išsikrauti“, o ne vien penkias dienas per savaitę tik mokytis, mokytis ir mokytis.“
Specialistui pritaria Lietuvos mokinių parlamento Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkė Greta Dubietytė, mananti, kad mokinius sportuoti atgraso ir plataus pasirinkimo nebuvimas: „Žinoma, reikia normatyvų, kad mokiniai galėtų atsiskaityti, tačiau galbūt viena mergina, pavyzdžiui, bijo aukščio ir tokie dalykai ją atgraso. Tad turėtų būti tam tikra laisvė mokiniams rinktis, ką veikti per fizinio lavinimo pamokas.“ Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo specialistė Jurgita Nemanienė, nors ir teigia, kad kiekvienas mokytojas gali savaip organizuoti fizinio lavinimo pamokas, įžvelgė ir kompiuterizacijos žalą jaunimui, mat šie ypač įtraukia, paverčia žmones fiziškai nejudriais. Tačiau Lietuvoje ir tokią problemą norima išnaudoti geriems tikslams. „Lietuvos kineziterapiautų asociacija diegia mokyklinio amžiaus vaikams projektą „Sveika ateitis“, kuriame pasitelkė pozityviąją animaciją, mokančią, kaip pamokų, pertraukų metu visiems kartu taisyklingai mankštintis ir pajudėti“, – pasakoja J.Nemanienė. Laiko, pinigų ir kamuolių stygius
Vis daugiau pamatantys, kokias sąlygas turi jų bendraamžiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse, Lietuvos moksleiviai nori sportuoti taip pat. Tai turi įtakos ir pamokų įvairovei, mat mokyklai turint vien šokdynes ir krepšinio kamuolius, visų moksleivių įsitraukimo tikėtis būtų gana naivu. Vienas geriausių Lietuvos kūno kultūros mokytojų 2013 metų mokytojų Rimvydas Proscevičius, kuris dirba Kėdainių rajono Akademijos gimnazijoje, teigia, kad nors įstatymiškai ir nustatytos trys savaitinės kūno kultūros pamokos per savaitę, kartais tiesiog nėra kam dirbti, nes fizinio lavinimo specialistai nesutinka dirbti „iš idėjos“: „Mokyklos taupo pinigus, nes mokinių krepšelio pinigų neužtenka ir papildomo ugdymo laikas naikinamas.“ E.Gedgaudo manymu, tai yra didžiulė problema, o mokyklose per savaitę turėtų būti daugiau nei dvi pamokos. J.Nemanienė teigia, kad pačios mokyklos gali priimti sprendimus dėl pamokų skaičiaus. Egzistuoja papildomos valandos, skirtos mokinių ugdymo poreikiams tenkinti ir neformaliojo švietimo veikloms vykdyti: „ŠMM duomenimis, didžiąją neformaliojo švietimo valandų dalį mokyklos skiria fizinei mokinių veiklai. Žinoma, yra ieškoma, kaip surasti didesnes galimybes ir padidinti bendrą kūno kultūros pamokų skaičių. Tiesa, tai nėra atskiras klausimas, jis kompleksiškai siejasi su visu ugdymo procesu ir jo finansinėmis įgyvendinimo galimybėmis.“
Problema egzistuoja ir dėl „ką tik iškeptų“ fizinio lavinimo specialistų. E.Gedgaudas įsitikinęs, kad dažnam jų tiesiog trūksta praktikos. Be to, trūksta ir universitetų kontrolės, pasak pašnekovo, dažnai studentas siekia tik teigiamo pažymio, o ir jų praktika yra visai neprižiūrima. J.Nemanienė teigė, kad tokiais atvejais mokyklai pagalbą gali suteikti Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra arba mokyklos steigėjas. „Manytume, kad kiekvieno mokytojo ir mokyklos įsivertinimo procesas yra pats svarbiausias, nes būtent tai leidžia giliausiai pažinti savo stiprybes ir nustatyti trūkumus, juos taisyti ir tobulinti“, – teigia specialistė. Į gerą besikeičiantis požiūris
Didelė tikimybė, kad į gera besikeičiančiam paauglių požiūriui įtaką daro ir steigiamos sporto mokyklos ir Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programa, kuriai šiemet ŠMM skyrė 100 tūkst. litų. Kasmet planuojama išmokyti plaukti ir saugiai elgtis vandenyje per 800 vaikų. Kai Rūtos Meilutytės populiarumas toks didžiulis, tokia paskata gali būti puikus būdas pritraukti moksleivius sportuoti. Moksleivių nuomonė Olivija (Vilnius):
- Daugelis tiesiog tingi, kai kurie nejaukiai jaučiasi sportuodami mokykloje, mat jiems priimtiniau sportuoti sporto klube. Dar kiti vengia, nes jiems tai pirma ar paskutinė pamoka. Priežasčių yra labai daug, bet jos visos panašios. Lauryna (Biržai):
- Manau, kad mokytojai nesudomina, nes kiekvienais metais reikia vis tuos pačius dalykus atsiskaityti ir tiesiog atsibosta. Reikėtų kokių įdomesnių pratimų ar užduočių.
