Šiandien Indijos ekonominė padėtis primena 1997-1998 metų Pietryčių Azijos krizę. Besivystanti šalies ekonomika demonstravo puikius augimo tempus, kurie pritraukė užsienio investuotojų dėmesį.
Kapitalo antplūdis netruko padidinti rupijos vertę. Pabrangus valiutai atpigo importas, tačiau eksportas susidūrė su sunkumais. Netruko išaugti užsienio prekybos deficitas, sulėtėjo ekonomikos augimas, o struktūrinės bėdos atsiskleidė visu gražumu. Pavojų užuodę investuotojai pradėjo masiškai atsiimti savo kapitalą iš Indijos ekonomikos, o rupijos vertė ėmė ristis žemyn.
Paskutiniu smūgiu rupijai tapo žinios iš Vašingtono. JAV Fedraliniai Rezervai planuoja nuo kito mėnesio mažinti obligacijų supirkimo programą, kurios paskirtis – skatinti JAV ekonomiką. Ši žinia skaudžiai palietė daugelį besivystančių valstybių, kurios yra priklausomos nuo eksporto į JAV.
Savo ruožtu pokyčių vėją pajuto ir Indonezijos rupija bei Pietų Afrikos Respublikos randas, tačiau Indija pateko į pačią nedėkingiausią padėtį. Šalį kamuoja didelis biudžeto ir užsienio prekybos deficitas.
Tradiciškai ekonominės krizės besivystančiose valstybėse vyksta trimis etapais. Pirmojo etapo metu vyriausybė susilaiko nuo bet kokių aktyvių veiksmų ir viliasi, kad ekonominiai sunkumai išsispręs savaime.
Prasidėjus antrajam etapui kyla tam tikra panika ir politikai imasi neišbaigtų priemonių, kurios sukelia dar didesnį nerimą. Neretai vyriausybės nustato tam tikrus kapitalo judėjimo apribojimus ir siekdamos apsaugoti valiutos vertę imasi užsienio valiutos atsargų išpardavimo
Pasiekus trečią etapą valstybė turi tik du pasirinkimus: sukurti pilnavertį gelbėjimosi veiksmų planą arba kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą.
Šiuo metu Indija žengia per trečio etapo slenkstį.
