Manote, kad krizė pasibaigė? Kai kurie Europos politiniai lyderiai visuomet teigė, kad metus trukusi suirutė euro zonoje yra anglosaksų spekuliantų ataka, rašo Wolfgangas Muncahu iš „Financial Times“. Jei toks yra jūsų požiūris, galite nusiraminti. Spekuliantai juda priešinga kryptimi. Rinkos nurimo. Krizė iš esmės baigėsi.
Bet kokios rimtesnės diskusijos dėl nuolatinio krizių sprendimo mechanizmo turėtų prasidėti tikslesniais apibrėžimais. W. Munchau tai apibūdina kaip kontingento atsakomybės krizę, kuri kyla iš nepakankamai kapitalizuotų ir fragmentuotų bankininkystės sistemų, apsunkintų konkurencingumo trūkumu. Vien tik konkurencingumo problema nebūtų tokia rimta, tačiau kartu su įsiskolinimo problemomis ji sudaro labai rimtą pavojų.
Jei sutiksime su tuo, kad tai yra krizė, kurią reikia spręsti, teigia W. Munchau, tuomet planai suderinti pensinį amžių ar sutelkti dėmesį į daugiašalį darbo jėgos judėjimą yra kvaili. Tačiau būtent apie tai šiuo metu ir yra diskutuojama Briuselyje. Kur kas rimtesnis šiandieninės Europos Sąjungos krizės sprendimas prasidėtų nuo bankų sektoriaus rekapitalizavimo ir sumažinimo. Tuomet turėtų būti restruktūrizuojamos tų valstybių skolos, kurioms reikia šios pertvarkos. Tad, kam svajoti apie politikos koordinavimo mechanizmus pokriziniame pasaulyje, vietoj to, kad spręstume krizę, su kuria susidūrėme dabar?
Dvi pagrindinės krizės sprendimo problemos yra bankų rekapitalizacija ir valstybių skolų restruktūrizacija. Mes grįžtame prie pirmosios ir greičiausiai nepakankamai įvertiname antrosios pasekmes. Nėra lengva apskaičiuoti, kiek iš tiesų kainuos Europos bankų sektoriaus rekapitalizacija. W. Munchau teigė girdėjęs apie 100–200 mlrd. eurų (350–700 mlrd. litų) sumą. Praeitais metais atlikti bankų streso testai pateikė vos 3,5 mlrd. eurų (12,25 mlrd. litų) sumą – tyčinis Europos reguliatorių mėginimas pateikti realybės neatitinkančius faktus ir suklaidinti visuomenę. Autoriaus teigimu, artėjantys nauji bankų streso testai taip pat greičiausiai mėgins nuslėpti tikrąją tiesą.
Kodėl Europa taip nenoriai sprendžia krizę, žinant kas pastatyta ant kortos? Tam yra dvi priežastys. Pirma, nacionaliniai reguliuotojai koncentruojasi ties savo bankų sektoriaus konkurencingumu. Jie baiminasi, kad tikri banko testai, kuriuos atliktų Europos bankininkystės institucija, gali pakenkti jų vidaus bankams. Antroji to priežastis yra ta, kad tai pareikalautų nemažai pinigų. Vyriausybės turėtų skirti turimus pinigus bankų nacionalizacijai ir rekapitalizacijai.
Už Europos Sąjungos ribų esantys ekspertai nuolat stebisi dėl to, kad visos iki šiol suteiktos finansinės paramos (paskola Graikijai ir Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) sukūrimas) mokesčių mokėtojams kol kas nieko nekainavo. Tai yra paskolos, paremtos garantijomis. Kai pradėsime iš tikro spręsti krizę, tuomet tai pasidarys labai brangu. Graikijos valstybės skolos restruktūrizacija reikš didelius nuostolius bankams ir draudimo kompanijoms. Airijai tikriausiai, taip pat bus priversta restruktūrizuoti savo valstybės skolą ir tai vėl sukels finansinį atgarsį visoje Europoje.
Tikrasis krizės sprendimas kartu yra ir politiškai rizikingas. Politikams kur kas racionaliau yra kalbėti apie konkurencingumą, dalyką, kurį jie išmano ir kurį yra lengviau pateikti. Tačiau Pietų Europos konkurencingumo problema negali būti išspręsta per vieną pasisėdėjimą prie pietų stalo. Tai pareikalaus didžiulio valstybių suvereniteto praradimo bei gilių įpjovų nacionalinėse algų derėjimosi sistemose.
Nei viena šalis, net ir Graikija, nėra paruošusi savo visuomenės priimti to, kas neabejotinai gali būti laikoma vienu didžiausių pokyčių socialinėje politikoje per daugiau kaip dešimtmetį.
Net jei ir priimsime Angelos Merkel pasiūlytą konkurencingumo paktą, jam vis tiek trūksta patikimumo, nes jis yra sukurtas pagal Vokietijos socialinę ir ekonominę tvarką. Tai yra Vokietijos kanclerės reikalavimas mainais už didesnę Vokietijos paramą EFSF.
Prancūzijos liberalų partijos atstovė Europos Parlamente Sylvie Goulard praeitą savaitę pareiškė, kad jei A. Merkel kalba apie konkurencingumą, tuomet kiti turi teisę kalbėti apie euro zonos įsipareigojimus. Be abejo, siūlymas Ispanijai vadovautis iš Berlyno ateinančiais darbo įstatymais ir naudoti valiutą iš Frankfurto, tačiau valstybės skolai vis tiek pasiliekant Ispanijoje, nėra labai jau patrauklus.
Nesu tikras, kokią krizę A. Merkel siūlomas sprendimo mechanizmas išspręs, teigia W. Munchau. „Ta, kurią aš kelis metus nagrinėju, vis dar išliks“, - konstatavo W. Munchau.
