Daugelio intelektualų pasipiktinimui, o leidėjų džiaugsmui Filomenos Taunytės, 83 metų medikės ir publicistės, knygos jau keleri metai nesitraukia iš skaitomiausiųjų dešimtukų. Nusprendėme paanalizuoti Filomenos fenomeną.
Lietuvos leidėjai džiaugiasi, jei parduodami trys–penki tūkstančiai knygos egzempliorių, o bendras Filomenos Taunytės ; keturių knygų tiražas – beveik 60 000. Ši autorė yra ne tik viena populiariausių, bet ir viena labiausiai kritikuojamų. Už ką? Už primityvumą, šiurkščią leksiką, tiesmukiškumą, senoviškas, šiandienos gyvenimo ir aktualijų neatitinkančias pažiūras. Įdomiausia, ką patyriau, dauguma tų, kurie neigiamai atsiliepia apie p. Taunytę, niekada nėra skaitę nė vienos jos knygos, bet žino, kas ir kaip jose parašyta, o paprašyti pasakyti savo nuomonę, kodėl p. Taunytės knygos – blogis, dažniausiai atsako maždaug taip: „Oi, ne, ne – tik ne apie Taunytę.“
Kiekvienas rašantis žmogus, jei jis rašo ne sau, o pateikia savo darbą leidėjų ir skaitytojų teismui, siekia būti skaitomas, antraip – kam apskritai viešinti tai, ką parašei. Jei kuriama tik dėl saviraiškos, tuomet, mano supratimu, pakanka kūrinį pasilikti kompiuterio diskelyje ar rašomojo stalo stalčiuje.
Paisydama tokios nuostatos ieškojau atsakymo į klausimą – kas masina Filomenos Taunytės knygose.
Abejingų nebūna
Prisipažinsiu – kol nepradėjau rengti šios publikacijos, taip pat nebuvau skaičiusi nė vienos jos knygos, tik keletą straipsnių spaudoje – neatsimenu, kodėl ir kada ėmiau manyti, kad ji – „ne mano“ autorė. Perskaičiau pačią populiariausią publicistės knygą apie fizinę ir psichinę sveikatą „9/10“ laimės“.
Skaitydama stebėjausi, juokiausi, pritariau ir piktinausi. Neskaičiusiems – keletas knygos ištraukų:
„Didžiausias žmonijos žinomas ekstrasensas Jėzus Kristus gydė žmones žodžiu ir prisilietimu.“
„Jokia kiaulė neveda paršelių iš išskaičiavimo. Žmonės gimdo ir gimdo, ir kuo prastesni, tuo daugiau gimdo, – kad gautų pinigų.“
„Net produktyviausiam jaučiui, kai šis nusilpsta, ūkininkas neduos viagros.“
„Žvėrys laiko savo naujagimius pridvisusioje oloje, kol jie patys išrėplioja į saulutę… Tačiau viena nesąmonė liko – vis dar pernelyg sureikšminamas grynas oras“.
„Kapitalizmas minta melu ir reklama, todėl visokiais giriamais vaistais bei būdais, ypač skirtais grožiui puoselėti ir svoriui nusimesti, ar žarnyno išplovimu, tikėti negalima. Tai netgi pavojinga, nes žarnynas nėra skuduras.“
„Valgykime taip kaip iki šiol, nieko nederindami, nes, pradėję derinti, tai privalėsime daryti visą gyvenimą. Tokią prabangą, kai valandomis tupima medituojant ir daugybė laiko sugaištama gaminant ir derinant maisto produktus, gali sau leisti tik gerai gyvenantys, sunkiai sergantys arba šiek tiek sutrikusios psichikos žmonės.“
„Norėčiau pamatyti nors penketą rekomenduojamais vaistais susidėvėjusius sąnarius atkūrusių ir pasveikusių senelių. Rasime tik išleidusiuosius paskutines savo santaupas.“
Filomena Taunytė turi ne tik nuožmių kritikų, bet ir ištikimų gerbėjų, tarp jų ir visuomenėje žinomų žmonių. Judita Leitaitė, dainininkė, ką tik įrašiusi dvigubą kompaktinį savo populiariausių dainų diską „Tau, mano angele“, įsitikinusi – tie, kas po šimto metų skaitys jos knygas, daug ką sužinos apie Lietuvos, Vilniaus gyvenimą, čia tarsi metraštyje užfiksuoti įdomiausi dalykai, vykstantys dabar. Dainininkė vadina p. Filomeną drąsia, nes ji prieštarauja reklamų būdu brukamai informacijai apie vaistus, maisto papildus, kai kuriuos maisto produktus. „Ši moteris galėtų sugriauti visą farmacijos verslą ir prekybininkų pelnus, – juokiasi p. Leitaitė. – Jai tinka posakis – auksas ir pelenuose žiba, nors ji peikiama ir aršiai kritikuojama, žmonės atsirenka, kas yra kas, ir jos knygas perka. Knygose aprašomi pavyzdžiai tokie tikroviški, kad daug ką galima pritaikyti sau ar savo draugei. Knygos – pamokančios, tarsi pamokslai, o mums jie niekada nekenkia, apie daug ką priverčia iš naujo pagalvoti. Jos knygose labai daug tiesos ir tokios, apie kurią visi kalba, bet niekas nedrįsta viešai pasakyti.“
Asmenybės tikrumas, praktiniai patarimai, kaip sveikiau gyventi, ir nebijojimas būti populiariai – tokios savybės patinka p. Taunytės knygas skaitančiai ir savo repertuarą sudarančiai pagal klausytojų skonį dainininkei.
Kitas p. Taunytės gerbėjas – Henrikas Vaitiekūnas, BTV laidos „To dar nebuvo…“ vedėjas, žavisi jos asmenybe. Didžiausiais jos pranašumais laiko amžių, protą, talentą ir yra įsitikinęs, kad būtent p. Filomena galėtų būti puiki kokios nors televizijos laidos apie sveikatą vedėja. Gyvenimiškoji patirtis ir talentas – du dalykai, dėl kurių jos knygos, kad ir kaip jas skeptiškai kas vertintų, pritraukia daugybę skaitytojų. Ji turi savo nuomonę – nemėgsta aukštuomenės, nepritaria pasitaikančiam kunigų ištvirkavimui, korumpuotam medikų klanui ir to neslepia. „Garbė jai už tai“, – sako p. Vaitiekūnas ir prisipažįsta, kad kai kurie gydytojos knygoje parašyti gyvenimiškieji patarimai ir receptukai jam praverčiantys. Kodėl aplink šią asmenybę nuolat kunkuliuoja kritikos puodas? Mano pašnekovas į tai atsako klausimu: „Pasakykite, kuris žmogus Lietuvoje buvo pagirtas dėl savo talento, ypač interneto komentaruose? Na, nebent tie, kurie numirė. Išdergimas reiškia pripažinimą.“
Aurelijus Katkevičius, „Verslo klasės“ redaktorius, taip pat sutiko paieškoti rašytojos populiarumo paslapčių: „Man rodosi, kad viena iš tokios sėkmės paslapčių yra ta, kad žmonės šiek tiek pasiilgę autoritetų, pasiilgę ko nors, kas galėtų sakyti sakinius – net nelabai svarbu, ar tai, ką kalba, yra jau tiesa, ar dar tik teisybė – nesimaivydamas, nemanipuliuodamas, nesidairydamas. Tiesiog – tiesiai žerti tai, kuo tiki. Pradingusių autoritetų laukuose žmogus, tiesiai sakantis tai, ką mano, tegul ir paprastai iki primityvumo, labai greitai tampa autoritetu. Manau, kad toks ir yra Filomenos fenomenas.“
Sėkmės triada
„Asmenybės charizma, nepataikavimas visiems skoniams, o žinojimas tiksliai, kam rašoma, žemiškumas, empiriškumas – stipriosios autorės pusės, – įsitikinusi Ilona Čižauskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, mūsų prašymu perskaičiusi naujausią knygą „Kiek sveria siela“. – Autorės amžius – taip pat pliusas, nes tai jai leidžia lyginti gyvenimą skirtingose Lietuvose, suteikia išminties ir drąsos.“ Kai kuriuos knygų skyrius rašytoja pavadina plačiajai visuomenei gerai žinomomis eilutėmis iš populiarių dainų, pavyzdžiui, „Meile, tu mane nugalėjai“.
Mokslo darbuotoja abejoja, ar publicistės tiesmukiškai ir riebiai rėžiamos teisybės, moralai, kategoriškumas priimtinos jauniems žmonėms, bet pagyvenusiems skaitytojams, serialų mėgėjams ji gali būti labai suprantama ir sava. „Mane tiesmukos, kategoriškos frazės, kartais vartojama gatvės leksika ir kai kurie palyginimai pritrenkia, atbaido, norėjosi knygą padėti į šalį“, – prisipažino ji.
Kas skatina p. Taunytės knygų gerbėjus pirkti vis naujas jos knygas?
„Ji – kovotoja už teisybę, už „paprastus“ žmones, nebijo kritikuoti Seimo, vyriausybės, drįsta aprašyti supuvusią mūsų medicinos sistemą, siūlo prisiminti ne gydymą brangiais vaistais, o paprastomis priemonėmis, kurias žmonės žinojo nuo senų laikų, ir to naudą argumentuoja konkrečiais pavyzdžiais, ji – visuomenės moralinių bjaurasčių kėlėja“, – vardija p. Ilona.
Literatūriškumo mokslo darbuotoja p. Taunytės knygose pasigenda, jos nuomone, tai – plika publicistika, tačiau stilių autorė turi ir nors jis atrodo labai paprastas, rašyti lygiai taip pat vargu ar kam pavyktų (nors toks klaidingas įspūdis gali susidaryti), juk rašymas atskleidžia mąstymo būdą.
Keturias Filomenos Taunytės knygas išleidusios leidyklos „Tyto alba“ darbuotojai prisipažįsta, kad tokios autorės sėkmės ir populiarumo jie patys nė nesitikėjo, todėl būtent pati leidykla pirmoji ir pavadino šį reiškinį „Filomenos fenomenu“.
„Jos knygos skaitytojus veikia terapiškai, patraukia gyvenimiška filosofija, įtaigus pasakojimo ir rašymo stilius, didaktiška, naivuoliška kaip rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto dėstymo maniera, panašus į Rabelais groteskiškumas taip pat daug kam priimtinas, imponuoja aiški autorės vertybių sistema, nuoširdumas“, – sėkmės priežastis vardija Aušra Karsokienė, leidyklos „Tyto alba“ Lietuvių literatūros skyriaus vadovė.
Vietoj vaistų siūlydama dažniau prisiminti liaudies medicinos priemones, kurios dalį žmonių kaip tik ir šokiruoja (gydymasis šlapimu, žibalu), leidėjų nuomone, publicistė negali pakenkti, nes ji yra gydytoja ir supranta, ką siūlo. Ji kaip tik aršiai kritikuoja visokio plauko burtininkus, ekstrasensus, parapsichologus, kitokius neva stebuklingų galių įgijusius žmones, kurie siekią tik pasipelnyti iš naivuolių, lengvatikių ir galį rimtai pakenkti.
Publicistė tarsi užėmė po žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės atsiradusią tuščią nišą ir, p. Karsokienės įsitikinimu, vėl sugrąžino seno žmogaus gyvenimo išmintį, kurios mūsų visuomenėje nebeliko, ji buvo nuvertinta, juk visais laikais senio pareiga ir misija buvusi ta pati – pabambėti.
Pagaliau lyg ir ryškėja autorės sėkmės triados kontūrai – paprastas, nuoširdus, nemanieringas pasakojimas, charizmatiška asmenybė ir talentas.
Ką apie savo populiarumą mano pati populiarių knygų autorė? Jos ir paklausiau. Atsakymas, kaip ir tikėjausi, labai paprastas – reikia kalbėti ir rašyti apie tai, kas daugeliui žmonių svarbu, kas jiems rūpi, kas juos skaudina, o ne tai saujelei, kurią rodo per televiziją kai kurios labai stilingos laidos. „Esu „biednų“ žmonių rašytoja, – sako p. Filomena, – rašau nuoširdžiai, taip, kaip galvoju. Noriu padėti žmonėms, linkiu jiems gero ir žmonės tai jaučia. Negalvokime, kad žmonės yra kvailiai.“
Vienas svarbiausių tikslų, kurio p. Taunytė siekia norėdama padėti žmonėms – atkreipti dėmesį, kad vaistų vartojame per daug, tikime jų reklama. Daugelį sveikatos bėdų galima išspręsti kur kas paprastesniais būdais, nors tai gali užtrukti kiek ilgiau negu nuryti išreklamuotą tabletę. Jos nuomonė griežta – daugeliu atveju pirkdami vaistus įsigyjame nuodų. Žmonės pamiršo apie šalutinį vaistų poveikį.
Save p. Filomena vadina bobute, o su tokio amžiaus žmonėmis Lietuvoje daugelis, įsitikino ji, nebemoka, bijo kalbėtis. Kai laidų, kuriose rodomas prabangus gyvenimas, redaktorės, apsilankiusios jos bute stebisi, kaip kukliai ji gyvenanti, p. Filomena paprieštarauja gyvenanti gerai – skruzdėlių nei pelių pas ją nesiveisia, mieganti patogioje lovoje, patenkinta stalininiais baldais. Čia ir rašanti savo populiariąsias knygas.
XXX
Jausmai ir įspūdžiai skaitant knygą keitė vieni kitus. Kartais atrodė tarsi ne skaitau knygą, o važiuoju troleibusu, kuriame tradiciškai seni (dažniausiai – nelietuviškai kalbantys) žmonės įširdę skundžiasi – absoliučiai viskas Lietuvoje blogai, sunku, visi aplink vagys. Skaitant kartais dingteldavo, kad p. Filomena yra visų Lietuvos močiučių močiutė, kuri ir pabara, ir paglosto, ir pataria – norėtum supykti už tiesmukiškumą, bet juk žinai, kad ji teisi, na, tik gal galėtų ne taip žiauriai teisybę į akis rėžti, gražesnių žodelių negu „kruštis“ rasti. Kartais ji – lyg piktoji mokytoja, kurią mokykloje visi keikė, bet užaugo ir suprato, kad jai labiausiai jaučiasi dėkingi, juk jos skaudūs žodžiai labiausiai įsirėžė atminty. Filomena Taunytė – tarsi griaustinis, kuris visada griaudžia ne laiku, nes ardo mūsų ramybę ir kelia nepaaiškinamą baimę, tačiau nepastebėti jo jau nepavyks.
