„ZATARIO KAPITONAI“
- Sporto šaka: Futbolas
- Režisierius: Ali El Arabi
- Žanras: Dokumentinis
- Šalis: Egiptas, Jordanija
- Trukmė: 1:13 val.
Egiptiečių žurnalistas Ali El Arabi, dirbęs tokiems medijos gigantams kaip BBC ar „National Geographic“, prieš dešimtmetį įžengė į Jordanijoje esančią Zatario pabėgėlių stovyklą. Jis pats ne kartą jau buvo nušvietęs pabėgėlių krizės situaciją, tačiau šį kartą El Arabi ieškojo kai ko kito. Jis norėjo išgirsti ir perpasakoti istorijas, kurios naujomis spalvomis nupieštų pabėgėlių iš Sirijos kasdienybę. El Arabi nenorėjo kalbėti apie statistiką, kiek žmonių dėl gerą dešimtmetį šalį alinančio karo buvo priversti palikti savo namus. Arba rodyti guminėmis valtelėmis jūrą bandančių perplaukti sirų, kurie tikisi, kad kitame krante jų laukia pažadėtoji žemė. El Arabi iš Zatario stovyklos išsinešė ir pasauliui papasakojo istoriją apie tai, kad net ir pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kai atrodo, kad ateityje – tik niūrios spalvos, galima turėti vilties, o dar svarbiau – svajonių. Būtent tokią viltingą istoriją El Arabi ir stengiasi papasakoti savo debiutiniu filmu „Zatario kapitonai“.
Filmas pasakoja apie pabėgėlių stovykloje gyvenančius du geriausius draugus – Mahmoudą ir Fawzi. Abiejų paauglių didžiausia aistra – futbolas, jų svajonė – tapti aukštos klasės žaidėjais ir taip užsitikrinti bilietą iš stovyklos. Į stovyklą atvykę Kataro futbolo akademijos skautai pastebi vaikinų talentą ir pakviečia juos treniruotis ir žaisti kartu su profesionalais. Skurdžią stovyklos aplinką ir žvyro aikštelę pakeičia viešnagė prabangiame viešbutyje, žaidimas žalia veja nuklotoje aikštelėje ir susitikimai su pasaulinėmis futbolo žvaigždėmis. Mahmoudas ir Fawzi trokšta užsikabinti už šio šanso, įgyvendinti savo svajonę tapti profesionaliais futbolininkais, nebegrįžti į Zatari ir taip užtikrinti šviesią ateitį ne tik sau, bet ir savo artimiesiems.
El Arabi aštuonerius metus kūrė šį filmą ir 21 kartą vyko į Zatario stovyklą. Režisierius ne tik rinko medžiagą, bet ir stengėsi užmegzti kuo artimesnį ryšį su pagrindiniais savo filmo herojais. Kaip pasakojo viename interviu, jis pats ne vieną valandą praleido spardydamas kamuolį su Fawzi ir Mahmoudu, tačiau nė vienas šis kadras nepateko į galutinę filmo versiją. El Arabi siekė „prisijaukinti“ paauglius, kad šie filmo kūrėjus įsileistų į savo artimiausią aplinką, parodytų savo džiaugsmus ir rūpesčius. Režisierius stengėsi, kad istoriją apie gyvenimą stovykloje ir norą ištrūkti iš jos pasakotų ne žmonės iš šalies, o patys paaugliai per savo bendravimą su šeima, ilgas valandas futbolo aikštelėje ar vėlyvus vakaro pokalbius apie mylimas merginas.
Kad „Zatario kapitonai“ nebus įprasta apie pabėgėlius pasakojanti istorija, galima suprasti nuo pirmųjų filmo scenų. Kamera seka kamuolį pabėgėlių stovykloje spardančius vaikus. Ir nors fone matome spygliuotas vielas, aptriušusius namelius, o ir dauguma vaikų žaidžia basi, tačiau jų veiduose matome šypsenas. Jau nuo pat pirmosios filmo scenos El Arabi bando nuteikti žiūrovą, kad „Zatario kapitonai“ pirmiausia yra apie viltį.
Viltį įgyvendinti savo svajonę, viltį vėl suburti visą šeimą drauge, viltį būti daugiau nei pabėgėliu. Kai Fawzi ir Mahmoudas po rungtynių Katare dalyvauja spaudos konferencijoje, jie sako, kad apie dalyvavimą futbolo turnyre pasakos savo vaikams. Tačiau pasakos ne apie tai, kaip kažką laimėjo ar pralaimėjo, bet apie tai, kad jie gavo šansą įgyvendinti savo svajonę.
El Arabi nesistengė sukelti gailesčio, nes tam jis būtų pasitelkęs jau klišinėmis tapusius graudinančius vaizdus su verkiančiais vaikais, nutįsusiais suaugusiųjų veidais ar fiksuodamas tragiškas akimirkas prie jūros, kai bangos į krantą išmeta pabėgėlius, kuriems nepasisekė pasiekti svajonių žemės. Bent kaip pats sako, jo tikslas buvo ne sukelti empatiją pabėgėlių skausmui, o parodyti žiūrovams, kad filme matomi herojai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes visi.
Galbūt iš dalies tuo galima paaiškinti ir filmo formą, kur Fawzi ir Mahmoudas nesėdi prieš kamerą ir nepasakoja, žiūrėdami žiūrovui tiesiai į akis, savo istorijos, norų ar lūkesčių. Vaikinų asmenybės, svajonės ir tikslai atsiskleidžia per kameros, kurios Fawzi ir Mahmoudas atrodo net nepastebi, fiksuojamą jų kasdienybę.
Dėl tokios pasirinktos formos „Zatario kapitonai“ dažniau atrodo net labiau vaidybinis, o ne dokumentinis filmas. Dėl to kartais gali susvyruoti ir žiūrovo pasitikėjimas pačiu filmo režisieriumi ir kilti klausimų, ar tai, ką matome ekrane tikrai autentiška, ar matomos scenos ir pokalbiai tikrai nesuvaidinti?
Nes ir pats filmo siužetas, atrodytų, sukaltas pagal holivudinius herojaus kelionės istorijos šablonus. Iš vienos pusės, toks pasakojimo būdas vienus žiūrovus tikrai įtrauks ir privers sirgti už Fawzi ir Mahmoudo sėkmę. Visgi kitus tokia forma gali ir atbaidyti, priversti kelti klausimus, ar tai, kas matoma ekrane, tikrai yra tikra ir nesuvaidinta? Toks El Arabi pasirinktas pasakojimo būdas įdomus ir dėl to, kad tai jo debiutinis filmas, o jis pats į kiną ateina iš žurnalistikos, kur istorijos pasakojamos tikrai kitaip.
Tačiau jei priimame poziciją, kad viskas, kas matoma ekrane – tikra ir nesuvaidinta, tai „Zatario kapitonai“ atlieka savo misiją. Filmas rodo žmones, su savo svajonėmis, su savo vargais. Tokius, kokie buvome ar esame mes patys. Galima sakyti, kad labai gerai, kad toks filmas pasirodo būtent dabar ir jis bus rodomas būtent Lietuvoje.
Nelendant giliau į diskusijas apie nelegalios migracijos krizę prie Lietuvos sienų, mūsų viešojoje erdvėje trūksta tokių istorijų. Ne kalbų apie hibridinę ataką, ekonominius migrantus ar prieglobsčio sąlygas Lietuvoje. Apie tai mes girdime pakankamai. Trūksta būtent istorijų apie pabėgėlius kaip žmones. Ne apie tai, kaip jie sunkiai bėgo iš karo ar negandų kamuojamos savo gimtinės. Bet apie tai, kokios jų svajonės, norai, baimės, džiaugsmai ir rūpesčiai.
„Zatario kapitonai“ nepasakoja apie Sirijos karo žiaurumus ar nesėkmingus bandymus patekti į Vakarus. El Arabi pasakoja dviejų vaikinų istorijas, norėdamas parodyti, kad ir ten, pabėgėlių stovykloje yra tokių kaip mes, mūsų draugai ar artimieji. Iš dalies El Arabi kviečia suvokti, kad nėra esminės skirties tarp „jie“ ir „mes“. Visi esame „mes“. O toks suvokimas gali suteikti visai kitokių spalvų ir pagrindo diskusijoms jau įprastomis su pabėgėliais susijusiomis temomis. Naujų požiūrio taškų galėtų atsirasti ir Lietuvai susiduriant su migracijos krize. Nes nėra viskas tik juoda arba balta. Ir tokie filmai kaip „Zatario kapitonai“ gali leisti tai suprasti.
Filmą „Zatario kapitonai“ galite išvysti gruodžio 2–9 dienomis vyksiančiame Sporto kino festivalyje.
