1986 metai. Penkiametis Saroo užsidirba pragyvenimui, šlavinėdamas geležinkelio vagonus. Tolimųjų kelionių traukiniai sustoja stotyse, vaikai įšoka į juos su šluotelėmis, surenka šiukšles, kurių niekuomet nebūna daug, nes indai tobulai yra įvaldę „gamybos be atliekų“ technologiją – kiekviena atmata yra vertinga. Šlavėjai ištiesia rankutes, kad keleiviai sušelptų, ir iššoka iš traukinio, kol šis dar nepajudėjo. Jei nesuskumba – išlipa artimiausioje stotyje.
Saroo su vyresniuoju broliuku ką tik išlipo iš traukinio. Pavargęs vaikas prisėdo ant suoliuko ir užsnūdo. Prabudęs mato, kad perone stovi kitas sąstatas, o brolio nematyti.
„Tikriausiai įlipo ten ir šluoja“, – galvoja Saroo ir lipa stačiais laipteliais į vagoną. Traukinys pajuda, o brolio kaip nėra, taip nėra. Saroo užmiega. Nubunda po 14 valandų Kalkutoje už 1200 kilometrų nuo gimtojo Khandavos miesto centrinėje Indijoje.
Saroo (nuotr. blogspot.com)
„Aš labai išsigandau, nežinojau, kur esu. Visų aplinkui klausinėjau“, – pasakojo jis BBC.
Penkiametis imasi vienintelio prieinamo darbo – pradeda elgetauti. Konkurencija didžiulė. Kalkuta tuo metu buvo miestas – ištisas skurdo kvartalas, kur nuo elgetų neįmanoma buvo atsiginti. Jis nakvojo gatvėse, šlaistėsi po geležinkelio stotis. Reikia pasakyti, kad vienas vyras žadėjo jį maitinti, suteikti stogą virš galvos ir nupirkti bilietą namo, bet vėliau pasirodė, kad nori jam „padaryti kažką negero“, todėl Saroo pabėgo.
Kalkuta (nuotr. blogspot.com)
Galų gale jam nusišypso laimė: vaikas patenka į našlaičių prieglaudą, kur pasirūpinama, kad jis būtų įvaikintas. Berniuką išsirenka pora iš Tasmanijos – Australijai priklausančios salos. „Aš neįstengiau susirasti kelio į namus, tad pagalvojau, kad labai gerai, jog važiuosiu į Australiją“, – prisimena Saroo. Nuo tada jis turi Brierley pavardę.
Praėjus daugeliui metų jis užsidega noru susirasti savo šeimą, tačiau nebeprisimena net savo miesto pavadinimo. Tada nusprendžia pasinaudoti programa „Google Earth“, kuri siūlo naudotis Žemės 3D modeliais ir palydovinėmis bei aeronuotraukomis. Naudojantis šia programa, savo kompiuterio ekrane galima pamatyti bet kurį pasaulio užkampį.
Pamatė vietą, kur žaisdavo
Iš pradžių Saroo pamėgina susirasti savo namus pagal principą „o gal pasiseks“ - jis tyrinėja įvairias vietoves ir lygina su atmintyje išlikusiais tėviškės vaizdais. Bet viskas veltui. Tada jis nusprendžia aplink Kalkutą apibrėžti apskritimą, kurio spindulys atitiktų kelią, kurį traukinys galėjo nuvažiuoti per 14 valandų.
Eureka! Saroo priartina Khandavą ir mato krioklį, prie kurio vaikystėje kadaise žaisdavo, tada susiranda savo namą. Jis kraunasi kuprinę ir vyksta į Indiją.
Pas motiną padėjo sugrįžti Google Earth (nuotr. blogspot.com)
Atėjęs prie durų mato pakabintą spyną. Namas apleistas, matosi, kad jame seniai niekas negyvena. Kaimynas tvirtina, kad jo šeima išsikraustė. Bet netrukus atsiranda vienas žmogus, kuris žino, kad Saroo motina gyvena netoliese. „Nuvesiu tave“, – nusišypso jis. Saroo širdis ima smarkiau plakti.
Pirmosiomis akimirkomis jis motinos neatpažįsta – kai ją matė paskutinį kartą, jai buvo 34 metai, o dabar jau 60. Tačiau sūnus mato pažįstamus veido bruožus. „Taip, tu mano motina“, – sako jis. Moteris sugriebia sūnų už rankos ir negali ištarti nė žodžio.
Būrėjas kažkada išpranašavo, kad ji kada nors pamatys prapuolusį sūnų. Ji šventai tuo tikėjo.
Saroo broliui nebuvo lemta pamatyti brolį prapuolenį: praėjus mėnesiui po išsiskyrimo jis pakliuvo po traukinio ratais ir žuvo. Tai vienintelė liūdna žinia visoje šioje istorijoje.
„Nusimečiau naštą nuo savo pečių. Dabar miegu kur kas geriau“, – džiaugiasi Saroo.
Jam tikrai nusišypsojo reta laimė. Kaip rodo Indijos fondo „Bachpan Bachao Andolan“ 2008-2010 metų tyrimai Indijoje kasmet dingsta 96 tūkstančiai vaikų. 11 vaikų per valandą. Keturi iš jų taip ir nesurandami.
O šie skaičiai ir taip yra sumažinti – apie daugelį pražuvėlių nepranešama, tad niekas jų ir neieško. Tiesą pasakius, niekas neieško ir tų, apie kuriuos pranešama. Visuomenės veikėjai kaltina policiją neveiklumu. Daugumai prapuolusių ar pagrobtų vaikų Indijoje tenka dirbti priverstinį darbą, neretai ir viešnamiuose.
