Kas jus įkvėpė į ekranus perkelti M.K.Čiurlionio istoriją? Kodėl jus sužavėjo būtent šis lietuvių menininkas?
Pirmąsyk sužinojau apie M.K.Čiurlionį dirbdamas lektoriumi-savanoriu Kaune esančiame Vytauto Didžiojo universitete. Ėmiau nuolat lankytis M.K.Čiurlionio muziejuje, pirmiausia klausiausi jo muzikos, tada man pasakė, kad jo tapybos darbai – kitoje salėje. Suvokiau, kad M.K.Čiurlionis buvo išskirtinė asmenybė, nuostabus kompozitorius ir dailininkas. Man jo muzika pasirodė labai jausminga ir galinga, o jo tapyba – įdomi ir paslaptinga. Netrukus supratau, kad jis – viena pagrindinių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Po neilgo laiko aplankiau muziejų Druskininkuose ir jį supančius miškus. Nutariau, kad noriu pamėginti papasakoti pasauliui apie M.K.Čiurlionį.
Ko gero, jūsų mėginimas – pirmasis, kuomet istorija sukasi ne tik apie M.K.Čiurlionį kaip menininką, bet ir kaip žmogų, kuris myli ir klysta. Kodėl norėjote pavaizduoti jį būtent taip?
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad šis filmas – nėra dokumentinis. Tai sukurta istorija. Kai kurie faktai, pavyzdžiui, kad M.K.Čiurlionis lankėsi prie Baltijos jūros su Mykolu Oginskiu, savo mokytoju, yra tikri. O kai kurie – ne. Aš mėginau parašyti tokį pasakojimą apie M.K.Čiurlionį, kuris sudomintų kuo daugiau žmonių, ne tik tuos, kurie jau žinojo apie šį iškilų menininką.
Kur radote informacijos apie tuos M.K.Čiurlionio jausmus, kuriuos išvys „Laiškų Sofijai“ žiūrovai? Kiek tų romantiškų ir dramatiškų akimirkų buvo išgalvota?
Kiek man žinoma, niekas nežino, kokį iš tiesų asmeninį, emocinį ir seksualinį gyvenimą M.K.Čiurlionis gyveno. Iš jo laiškų Sofijai mes galime spręsti, kaip stipriai jis mylėjo savo žmoną, kaip nekantravo išvysti savo dukrą Danutę. Tačiau nežinia – turėjo jis aibę meilužių ar ne. Filme pagrindiniai faktai yra teisingi: jis kūrė muziką, tapė, tikėjo savo tauta, tikėjo nepriklausomybės judėjimu, jis sutiko Sofiją Kymantaitę ir ją pamilo, jis patyrė sunkumų mėgindamas išgyventi iš savo kūrybos, jis mirė anksčiau nei spėjo pamatyti dukrą. Man teko užduotis pristatyti kitus herojus, pavyzdžiui, kapitoną Rostovą, kad šis filmas galėtų būti vertinamas kaip tikra meilės istorija ir pasiektų kuo platesnę auditoriją. Galiu pasakyti ir kitą dalyką – labai mažai žinoma ir apie Sofijos asmeninį gyvenimą bei jausmų pasaulį.
Pradėjau rašyti scenarijų perskaitęs daugybę laiškų, kuriuos M.K.Čiurlionis siuntė Sofijai ir kitiems adresatams. Tačiau po kurio laiko supratau, kad laiškų kalba buvo itin ypatinga, unikali, tad sumažinau laiškų, kurious tiesiogiai panaudojau filme, skaičių. Tačiau pavadinimas liko! Dauguma jausmų, kuriuos pamatys žiūrovai yra mūsų interpretuoti ar pramanyti.
Kas buvo sudėtingiausia, mėginant šią meilės istoriją paversti filmu?
Didžiausias sunkumas – įtikinti žmones, kad „Laiškai Sofijai“ nepriklauso dokumentikos žanrui, o todėl galėjau sau leisti improvizuoti, sukurti savąsias M.K.Čiurlionio ir Sofijos vizijas. Kaip režisierius turėjau tam teisę. Kad ir kas ką galvotų, tikiu, kad man pavyko parodyti M.K.Čiurlionį kaip vyrą, kuris iš tiesų mylėjo Sofiją, o Sofiją, kaip moterį, kuri mylėjo šį vyrą visa širdimi.
Du filmo „Laiškai Sofijai“ seansai įvyko kino festivalio „Kino pavasaris“ metu, kokių vertinimų jau spėjote sulaukti iš Lietuvos ar užsienio publikos?
Ką pats spėjau pastebėti – „Laiškai Sofijai“ emociškai labiau paveikė moterų auditoriją. M.K.Čiurlionio kūrybos nežinoję žmonės buvo apstulbę, kokią nuostabią muziką jis kūrė. Apskritai žiūrovai dėkojo už tai, kad galėjo pamatyti Lietuvą, kuri vaizduojama kaip garbinga kultūros šalis.
Filmo kūrybinėje grupėje buvo labai daug lietuvių, kaip vertinate darbą su jais?
Lietuvių komanda buvo nuostabi. Jie buvo labai profesionalūs, kūrybingi ir dirbo su atsidavimu. Ypač mane sužavėjo neįtikėtinas kostiumų dailininkės Agnės Rimkutės darbas ir puikūs organizaciniai mūsų prodiuserio Artūro Dvinelio sugebėjimai. Mes niekada neturėjome pakankamai pinigų, tad dauguma žmonių dirbo ilgiau nei priklauso ir su mažesniu biudžetu nei yra pratę. Bet niekas nesiskundė.
Kaip manote, ar pagrindinių aktorių – Roko Zubovo ir Marijos Korenkaitės duetas darnus, ar užsimezgė tarp jų ta ypatinga chemija?
Ekrane drauge jie atrodo puikiai. Rokas ir Marija įsigyveno į M.K.Čiurlionį ir Sofiją labai greitai. Jie atrodo labai įtikinamai. Nežinau, ar galima tai vadinti natūralia jųdviejų chemija, žinau, kad jie sunkiai dirbo, tačiau likau labai patenkintas jų herojais.
Kodėl pasirinkote būtent šiuos aktorius M.K.Čiurlionio ir Sofijos vaidmenims?
Roką pažinojau ilgą laiką ir jis žinojo, kaip ilgai ir sunkiai mėginau rasti finansavimą šiam filmui. Kai pagaliau pavyko, pasikalbėjome apie tai, kas turėtų vaidinti M.K.Čiurlionį. Man tapo aišku, kad tai turi būti jis. Visiškai tikėjau Roku ir jis buvo net geresnis nei galėjau tikėtis. Žinoma, vienas milžiniškų privalumų tas, kad Rokas yra pianistas ir jis, kaip M.K.Čiurlionio proanūkis, geriau nei kas kitas išmanė jo muziką.
Kalbant apie Sofiją, pradėjome darbus su kita aktore, tačiau reikalai nesiklojo. Teko ieškoti jai pamainos. Susitikau su keletu aktorių, tačiau akimirką, kai pamačiau Mariją, supratau, kad ji – ta vienintelė. Ji buvo energinga, intelektuali ir atsidavusi vaidybai, žinojau, kad su ja mums tikrai pavyks.
Gilus jausmų pasaulis, ugningos kalbos, nepriklausomos Lietuvos troškimas ir iki šiol nepažinta vieno žinomiausių šalies kūrėjų – M.K. Čiurlionio – asmenybė jau nuo rugpūčio 30 dienos atsiskleis Lietuvos žiūrovams britų kino kūrėjo R.Mullano romantinėje biografinėje dramoje „Laiškai Sofijai“.
Filmo „Laiškai Sofijai“ anonsas:
