Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalugienė pristatydama filmą pasakojo, kad prie jo prisidėjo Tautvydas Pyragis, Didžiojoje Britanijoje dirbantis statybininkas iš Anykščių. Jis dvi savaites mynė dviračiu Europos keliais skelbdamas, kad Dauno sindromą turintis žmogus yra asmenybė, turinti prigimtinę teisę jaustis visaverčiu žmogumi. Per žygį surinktas lėšas Tautvydas ir jo komanda skyrė filmui kurti. Prie filmo prisidėjo ir kiti rėmėjai.
Asociacijos vadovė pristatė šaunią filmo kūrėjų komandą: operatorių ir montuotoją bei „slaptą“ režisierių Aurimą Urbaną, animatorių Aivarą Gontį, o filmo aktoriais tapo vaikai ir jaunuoliai, turintys Dauno sindromą.
„Susilaukusi Dauno sindromą turinčio vaiko aš pati, kaip ir daugelis kitų tėvų, iškart susidūriau su nežinia. Tik vėliau atėjo suvokimas, kad tavo Dauno sindromą turintis vaikas yra toks pat, kaip ir kiti, tik jį reikia pažinti ir jam padėti, – sakė Neringa. – Mūsų visuomenė nežino, kaip bendrauti su žmonėmis, turinčiais Dauno sindromą, nes jų nepažįsta ir vadovaujasi stereotipais, kurie, deja, nėra teisingi. Bet pažinęs kitokį žmogų gali jį suprasti, priimti, pamilti.“
Klausydamasi N. Šalugienės, pagalvojau, kad visuomenei tikrai trūksta informacijos – kai vienai pažįstamai 40 metų moteriai pasakiau, kad einu į šio filmo premjerą, išgirdau: „O Daunas – tai vardas?“
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Tikimės filmo tęsinio
Neringa pasakojo, kad filmo kūrėjai norėjo paprastai ir suprantamai papasakoti apie Dauno sindromą ir sutalpinti visą informaciją į kuo trumpesnį laiką, nes mokiniams sunku ilgai išlaikyti dėmesį – kartą nusisukę nuo ekrano jie nebeatsisuka. Norėdami kuo daugiau informacijos pasakyti trumpai ir aiškiai, kūrėjai nusprendė pasitelkti animaciją. Į kūrybinę grupę pasitelkus animatorių A. Gončių, teko taisyti scenarijų. Filmavimas užsitęsė daugiau nei pusę metų, bet kūrybinė grupė nė akimirkos nesudvejojo filmo svarba.
Animatorius A. Gontis prisipažino, kad ankščiau Dauno sindromą turinčių žmonių jis artimiau nepažinojo, tik kartais juos matydavo gatvėje. Kuriant filmą jam tarsi atsivėrė naujas pasaulis, o didžiausią įspūdį paliko šiltas bendravimas. „Lietuvoje žmonės dažnai bendrauja labai santūriai, nerodydami jausmų, o kuriat šį filmą pajutau, koks nuostabus tikrasis nuoširdumas. Kaip gera bendrauti su žmonėmis, kurie neužsideda oficialumo kaukių“, – sakė animatorius.
Vaidinti save nėra lengva
Aivaro mintis tęsė filmo operatorius ir montuotojas A. Urbanas. Jis prisipažino, jog iš pradžių baiminosi, kad bus sunku prakalbinti filmo herojus – vaikus, turinčius Dauno sindromą, filme vaidinusius save pačius. Vis dėlto jis liko maloniai nustebintas – pirmą kartą atvykęs į gimnastikos klubą filmuoti Dauno sindromą turinčios Godos ir artimiau susipažinęs su mergaite, pajuto jos tikrumą, atvirumą. „Mes labai greitai susidraugavome“, – sakė Aurimas.
Goda puikiai atliko gimnastikos pratimus, kuriuos Aivaras norėjo nufilmuoti. Kai reikėjo, nedvejodama pakartodavo vieną ar kitą pratimą. Dovydas vaikų darželyje noriai rodė visus savo žaislus, gražiai bendravo su savo auklėtoja ir bendraamžiais. Nikita šiek tiek bijojo filmavimo kameros, tačiau jaudulys mergaitei netrukdė nuoširdžiai bendrauti su savo klasės draugais ir auklėtoja.
Prisiminęs Meidos šeimą, Aurimas dėkojo mergaitės tėvams, kad įsileido į savo namus ir parodė šeimos kasdienybę. „Pamačiau, kokia miela Meidos šeima, kiek daug gerumo ir šilumos namuose, kuriuose auga Dauno sindromą turinti mergaitė. Ji nėra išskirtinė, turi pareigų, kaip ir visi šeimos nariai“, – pasakojo operatorius.
Kalbėdamas apie pažintį su Dominyku, dirbančiu restorane „Pirmas blynas“, Aurimas prisipažino, kad buvo pakerėtas šio vaikino nuoširdumo ir mokėjimo bendrauti. „Dominyką filmavome patį paskutinį, jo darbovietėje. Vos atėjus į „Pirmą blyną“ Dominykas pasitiko tartum seną bičiulį, pasisveikino: „Labas, kaip tau sekasi?“, ir pasijutau lyg atėjęs į svečius pas senus draugus“, – įspūdžiais dalijosi Aurimas.
Jis pasakojo, kad filme vaidino ir profesionalus aktorius, tačiau Dominykas ir kiti filmo dalyviai, Dauno sindromą turintys vaikai ir jaunuoliai, dirbo taip pat profesionaliai, nors turėjo per trumpą laiką susigyventi su savo vaidmenimis. Aurimas prisipažino, kad jis, kaip ir Aivaras, kurdamas šį filmą sulaukė daug tikros, nesumeluotos šilumos, kurią stengėsi perteikti filme.
Komanda, su kuria gera dirbti
Pasibaigus filmui į sceną pakviesti visi aktoriai ir kūrybinė grupė nusilenkė žiūrovams, kino salėje aidėjo plojimai, sveikinimo šūksniai. Užkalbinau aktorę Elžbietą Latėnaitę, sutikusią būti filmo balsu ir neprašiusią jokio honoraro. Ji pasakė, kad jau penkeri metai dirba su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų, tad Dauno sindromą turintys žmonės jai jau buvo pažįstami. Vis dėlto filmas, nuoširdžios kūrybinės grupės pastangos aktorę labai sujaudino. „Filmo kūrėjai turėjo labai mažas finansines galimybes, bet padarė tokį svarbų ir taip reikalingą darbą!“ – sakė ji.
Į filmo premjerą drauge su savo vaikais, turinčiais Dauno sindromą, atėję tėvai sakė, kad filmą būtina rodyti ir vaikų darželiuose, ir bendrojo ugdymo mokyklose. Po filmo premjeros tėvai dalijosi ne tik įspūdžiais apie filmą, bet ir savo patirtimi. Pradinukės Elžbietos, lankančios Šeškinės pradinę mokyklą, mama sakė, kad pirmoji dukros mokytojos padėjėja ankščiau net nebuvo mačiusi vaikų, turinčių Dauno sindromą, juolab nežinojo, kaip su šį sindromą turinčiu vaiku dirbti, ir džiaugėsi, kad naujai padėjėjai sekasi geriau.
Privatų vaikų darželį „Rudnosiukas“ lankančios 6 metų Mėtos mama sakė, kad nuėjusi į kitą privatų vaikų darželį sužinojo, jog darželyje vietų yra, bet antrą kartą ten apsilankiusi su Dauno sindromą turinčia dukrele išgirdo, kad vietų nebeliko.
Po filmo premjeros kalbinti tėvai sakė tikintys, kad šis filmas – dar vienas žingsnelis, keičiantis mūsų visuomenės požiūrį į Dauno sindromą turinčius žmones. „Šiuo filmu dar tik pradedame pažintį su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis“, – sakė N. Šalugienė. Ji tikisi, kad filmas turės tęsinį ir ateityje žmonės apie Dauno sindromą sužinos dar daugiau.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
