„Filmą „Dafnė“ pamatėme Berlyno kino festivalyje, kur jis buvo šiltai sutiktas ne tik žiūrovų, bet ir kritikų, – pasakoja „Scanoramos“ programų koordinatorius Dmitrijus Gluščevskij. – Filmas apdovanotas FIPRESCI žiuri prizu už geriausią programos „Panorama“ filmą. Manau, to priežastis – anaiptol ne aktorės, turinčios Dauno sindromą, buvimas filme, bet jo jautriai papasakota istorija ir sumaniai atliekamas stereotipų griovimas. Filmo herojė Dafnė jau filmo pradžioje išgyvena tragediją – netenka motinos. Ši netektis sukrečia ir ją, ir jos tėvą, tačiau būtent Dauno sindromą turinti Dafnė pasirodo esanti daug stipresnė asmenybė, kuriai tenka visomis jėgomis palaikyti tėvą, vis labiau grimztantį į depresiją.“
Pasak Dmitrijaus, iš arti stebėdamas šeimos dramą, filmo režisierius tarsi dekonstruoja socialinius globojamo ir globojančio žmogaus vaidmenis: „Filmo pradžioje nenorom būtent Dafnę matai kaip žmogų, kuriam reikalinga globa. Tačiau ilgainiui supranti, kad savarankiškumas, branda, atsakomybės jausmas už kitą yra savybės, kurios toli gražu nebūtinai priklauso nuo kažkokių įgimtų vieno ar kito žmogaus duomenų. Tai – ypač svarbi žinutė pasaulyje, kuriame apie daug ką vis dar sprendžiame remdamiesi išankstinėmis opozicijomis „normalu / nenormalu“, „sveika / nesveika“ ir t. t.“
Dmitrijaus manymu, būtent šiuo požiūriu filmai, kuriuose vaizduojamos neįgalių žmonių istorijos, ir ypač tie, kur neįgaliuosius herojus vaidina patys neįgalieji, yra labai vertingi. „Vertingi ne tik ta prasme, kad tarsi įteisina neįgaliųjų poreikį būti kultūros, meno dalimi, bet ir ta prasme, kad suteikia galimybę pamatyti pilnesnį pasaulio vaizdą. Pasaulio, kuriame galima tapatintis ne tik su tobulos išvaizdos superherojais, bet ir su tikrais kasdienio gyvenimo didvyriais“, – teigia D. Gluščevskij.
Idėją padiktavo vaizdas stotelėje Iš Florencijos kilęs režisierius ir scenaristas F. Bondi pirmiausia žinomas kaip dokumentinio kino autorius. 2008 m. pirmasis jo vaidybinis ilgametražis filmas „Juodoji jūra“ Lokarno kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią aktorės darbą. „Dafnė“ – antrasis ilgametražis režisieriaus filmas.
F. Bondi sako, kad viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo – sėdėdamas automobilyje spūstyje pamatė stotelėje ramiai sėdinčius vyresnį vyrą ir jauną moterį, turinčią Dauno sindromą. Šie žmonės buvo susiglaudę ir laikė vienas kito ranką. „Šis vaizdas mane pritrenkė, negalėjau užmigti, visą laiką galvojau apie tuos žmones, ramybės nedavė klausimai: o kur mama, kuris kurį iš jų remia ir pan. Norėjau apie šiuos žmones sužinoti daugiau, supratau, kad įžengiau į nepažįstamą teritoriją“, – pasakoja F. Bondi duodamas interviu „Youtube“ kanalui „Film at Lincoln Center“.
Vedamas smalsumo jis Florencijoje susirado Žmonių, turinčių Dauno sindromą, asociaciją, susipažino su jai priklausančiais suaugusiaisiais ir vaikais, sužinojo jų istorijas. Tada pamažu pradėjo rašyti būsimo filmo scenarijų. Parašęs pirmąsias dalis, pradėjo ieškoti pagrindinės aktorės. Ją atrado Lugo mieste – Carolina ten gyveno su savo tėvais ir dirbo vietinėje parduotuvėje.
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Filmo kūrimo iššūkiai
Susipažinęs su Carolina, režisierius suprato, kad scenarijų reikės perrašyti – pritaikyti pagrindinei aktorei. „Stebėjau ją, bendraujančią su draugais, kolegomis ir ypač tėvais, ir perrašinėjau scenarijų. Taip Dafnės personažas tapo autentiškesnis ir tikroviškesnis. Carolinai scenarijaus nerodžiau, nes ji nėra aktorė. Filmuojant ji turėjo ne vaidinti, o elgtis taip, kaip elgiasi gyvenime, negalvodama, kad vaidina. Kitaip žiūrovai jaustų filmo kūrėjų kišimąsi, o to nenorėjau. Carolinai pasakodavau, kas vyks atskirose scenose, ir ji tai labai gerai prisimindavo, bet viską darė savaip interpretuodama – tai jai labai lengvai sekėsi.“
Tiesa, režisierius pabrėžia, kad toks filmo kūrimo būdas nebuvo lengvas aktoriui Antonio Piovanelli, vaidinančiam Dafnės tėvą Luigi, nes jis būdavo perskaitęs scenarijų, mintinai išmokęs savo ir susipažinęs su Carolinos tekstu, taigi aktoriui reikėjo priprasti prie Carolinos interpretacijų ir nusiteikti pačiam improvizuoti.
„Filmuojant didžiausias iššūkis būdavo rasti kūrybišką scenos kūrimo sprendimą, kad sulaukčiau tokios Carolinos reakcijos, kokios man reikia, – sako F. Bondi ir pateikia keletą pavyzdžių. – Filme yra scena, kurioje Dafnė randa balioną. Ji nebuvo susipažinusi su scenarijumi ir negalėjo žinoti, kokia to baliono reikšmė filme. Į balioną įdėjau laiškelį, kurį parašė jos geriausias draugas. Tame laiškelyje buvo parašyta „Aš tave labai myliu“, todėl ji skaitydama šiuos žodžius nustemba, o filme atrodo, kad ji nustemba radusi balioną. Arba yra scena, kur ji verkia sėdėdama automobilyje – taip Carolina sureagavo, nes įjungiau dainą, jai primenančią pirmąją meilę. Arba dar viena scena prekybos centre, kur jai surengtas netikėtas vakarėlis. Carolina apie tai nežinojo, tai jai iš tikrųjų buvo siurprizas, todėl nuostaba Dafnės akyse yra autentiška.“
Vaizdinės raiškos koncepcija
Filmo operatorius Piero Basso pasakoja, kad filmuojant „Dafnę“ buvo svarbu perteikti pagrindinės herojės būseną – ji buvo pripratusi prie rutinos namie ir darbe, ir staiga mirus mamai ta rutina sugriuvo, todėl kamera visą laiką turėjo būti gyva, kuo arčiau jos.
„Dar vienas svarbus dalykas – filmuodami naudojome specialią optiką, kuri naudojama „didelėms“ juostoms kurti, t. y. kai pasakojama ne kamerinė, o sudėtinga, daugiaplanė istorija, bet ši optika labai sena, ją naudodamas nesukursi tobulo, švaraus vaizdo kaip šiuolaikiniuose filmuose. Mes ir norėjome sukurti netobulą – tokia buvo mūsų koncepcija“, – pasakoja operatorius.
„Iš tikrųjų ieškojome paprastumo, tokio pasakojimo būdo, kuris leistų susifokusuoti į pagrindinius veikėjus ir taip pagauti mūsų istorijos esmę. Pagrindinis mano darbas buvo išmesti tai, kas nereikalinga, rasti paprasčiausių sprendimų, pavyzdžiui, kur pastatyti kamerą, kokiu rakursu filmuoti, koks tinkamiausias kameros atstumas“, – priduria F. Bondi.
Draugystė – geriausia, kas nutiko
Režisieriaus manymu, kuriant filmą labiausiai padėjo tai, kad filmavimas prasidėjo nuo kelionės kalnuose scenų. „Pirmąsias dvi savaites, užuot filmavę chronologiškai, filmavome kelionę kalnuose. Tai Carolinai ir Antonio labai padėjo priprasti vienam prie kito, o Carolinai – dar ir prie filmavimo specifikos. Juk statant filmą aplinkui maišosi visa filmavimo komanda. Carolina buvo labai susikoncentravusi į savo žingsnius, bijojo nukristi ir dėl to mažiau kreipė dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. Ši kelionė filme – labai svarbi metafora: kelionėje jie turi sukurti naujus tarpusavio ryšius, atrasti vienas kito stiprybes“, – pasakoja F. Bondi.
Klausiamas, ką norėjo savo filmu pasakyti žiūrovams, režisierius atsako, kad tenorėjo papasakoti istoriją, nieko neaiškindamas, bet leisdamas auditorijai pajusti tai, ką jis pats jautė rašydamas scenarijų ir kurdamas šią juostą. „Daugybė žmonių man sakė, kad žiūrėdami filmą visai pamiršo, jog Dafnė turi Dauno sindromą, kad jie pasijuto jos kailyje“, – džiaugiasi režisierius. Anot jo, geriausias dalykas, nutikęs jam pačiam kuriant šį filmą, yra užmegzta draugystė su Carolina.
Beje, ką šiuo metu veikia Carolina? Ji dirba toje pačioje parduotuvėje ir, jos žodžiais tariant, mėgaujasi savo sėkmės vaisiais, o paklausta, ar nenorėtų tęsti aktorės karjeros, sako, kad nebent ją pakviestų vaidinti filme su Raouliu Bova – šis gražuolis aktorius šiuo metu yra itališkasis Bradas Pittas.
Po juostos sėkmės Berlyno festivalyje filmas sėkmingai rodomas ne tik Europoje, bet ir JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Festivalio „Scanorama“ žiūrovai filmą „Dafnė“ turės progą pamatyti Vilniuje lapkričio 9 ir 13 d. bei Kaune lapkričio 16 ir 19 d.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
