Sausio 30 d., 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertuos amerikiečių pianistė Simone Dinnerstein. Ji atliks garsiąsias Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijas“, pateikdama itin savitą interpretacinį žvilgsnį į šį itin gerai žinomą ir klausytojų mėgstamą kūrinį.
Šios pianistės istorija prasideda gerokai anksčiau nei gimė ji pati. 1955 m. įvyko du esminiai įvykiai: mirė Albertas Einsteinas, o Glennas Gouldas įrašė „Goldbergo variacijas“. Jo plokštelė tarsi meteoras smogė netgi tiems, kurie klasikinę muziką tapatino su pudra ir perukais. Nuostata, kad Bachą groja tik stegozaurai, tapo nebemadinga. Kreidos periodas muzikoje pasibaigė ir prasidėjo Gouldo era.
Kaip ir daugelis jaunų pianistų, amerikietė Simone Dinnerstein dievino Gouldą, tačiau jos „Goldbergo variacijos“ įkūrė priešingą Bacho interpretacijos polių. Net Gouldo „apsėstas“ kritikas Evanas Eisenbergas pripažįsta, kad amerikiečių pianistei kaip niekam kitam pavyko priartėti prie Gouldo pasiekto lygmens. Maža to, „The New York Times“ kritikas Allanas Kozinas teigia, kad „menininkė rimtai nusiteikusi prasiveržti pro Gouldo sluoksnį“: „jo atlikimas buvo barbariškas, tarsi kruvina gladiatoriška kova, o jos skambinimas – beveik religinė patirtis“. Tokią privačią ir alternatyvią „Goldbergo variacijų“ interpretaciją, skambinamą tiesiog su neurochirurgo atidumu, sostinės gyventojai ir svečiai galės išgirsti Filharmonijos Didžiojoje salėje.
Įtaigi ir kerinti amerikiečių pianistė Simone Dinnerstein sparčiai skverbiasi į tarptautinį dėmesio centrą. Prieš porą metų ją pastebėjo „The New York Times“ dienraštis, entuziastingai trimitavęs, kad ji esanti viena įdomiausių dabarties pianisčių. Po šio giriamojo teksto bilietai į S. Dinnerstein rečitalį Metropoliteno meno muziejuje, kaip ir „Carnegie Hall“ Weillio rečitalių salėje buvo kaipmat išparduoti. Netrukus pianistė buvo pakviesta groti su Amerikos simfoniniu orkestru, diriguojamu Leono Botsteino ir pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Telarc International“, kuri buvo išleidusi įspūdingai išreklamuotą ir pavydėtinos sėkmės sulaukusį jos „Goldbergo variacijų“ įrašą.
Įvairūs kritikai pabrėžia, kad S. Dinnerstein karjera klostėsi neįprastai, atmetant daugelį nerašytų taisyklių. Pianistė metė studijas prestižinėje Juilliardo mokykloje, nedalyvavo tarptautiniuose konkursuose, kuriuose galėjo patraukti vadybininkų dėmesį. Vietoj didžiųjų muzikos scenų jai teko koncertuoti Amerikos miestukuose, nežymiose ir netradicinėse erdvėse: slaugos namuose, mokyklose, bendruomenių centruose, kalėjime. Ir pirmajam rečitaliui Niujorke ji pasirinko ne kokį nors triuškinantį „Mefisto valsą“, o „Goldbergo variacijas“, kurioms reikia nepaprastų pastangų ir kurias groja solidžią patirtį ir išmintį sukaupę pianistai. Per tris dienas, dirbdama po 14 valandų per parą, ji įrašė Bacho variacijų ciklą, ir jos gyvenimas pasikeitė. S. Dinnerstein pirmasis kompaktinis diskas klasikinės muzikos topuose tapo įrašu Nr. 1 praėjus vos savaitei po jo pasirodymo parduotuvių vitrinose.
Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijos“ (1741 m.) – tai klaviatūros Everestas, klavyrinės kompozitoriaus muzikos mikrokosmosas, sudėtingas ir daugiamatis variacijų superciklas. Tokios reikšmės ir matmenų veikalas, padengiantis milžinišką muzikos garsyno plotą gali turėti pačias įvairiausias interpretacijas, sampratas ir apibūdinimus. Antai Simone Dinnerstein pasakoja, kad prieš kiekvieną ciklo atlikimą ji tarsi panyra į tam tikrą būseną: „Jaučiu, lyg turėčiau nusileisti į labai gilią ertmę, kad pasiekčiau muziką, kuri atklysta iš begalo tylios vietos“.
