Pilnutėliame troleibuse koks nors niekšas jums nukirpo plaukų sruogą arba sporto klube nušvilpė liemenėlę... Kas jis? Seksualinis maniakas? Ne, tiesiog fetišistas.
Terminas „fetišas“ (pranc. k. fetiche – amuletas, stebuklas) reiškia arba stebuklingų galių turintį daiktą, arba garbinamą objektą. Prancūzų psichologas Alfredas Binė pirmasis šį žodį panaudojo nusakyti slaptam susijaudinimui ir ejakuliacijai nuo kokio nors daikto ar kūno dalies. Dėl neaiškių priežasčių šis fenomenas išlieka išskirtinai vyriškas.
Dėl skonio nesiginčijama
Įvairiose kultūrose seksualiais laikomi skirtingi daiktai ar kūno dalys. Pavyzdžiui, Amerikoje didelės krūtys tapo kone nacionaliniu fetišu. Japonijoje pačia geidžiamiausia moters vieta vyrai vadina užpakalinę kaklo dalį, afrikiečiai dievina didelius ir stangrius sėdmenis.
Japonai, amerikiečiai ir afrikiečiai gali žavėtis tam tikromis moters kūno vietomis, tačiau jiems tai netrukdo mylėtis su moterimis, kurių kūnai toli gražu neatitinka idealo.
Tuo tarpu fetišistui tai neįmanoma. Jam, kad patirtų seksualinį pasitenkinimą, būtina tam tikra aprangos detalė arba kūno dalis. Ir jam visiškai nesvarbu, kad kitiems žmonėms tai neatrodo seksualu.
Fetišistai savęs ligoniais nelaiko, mat galvoja turintys nedidelių ir nepiktybinių aistrų teisę. Moterys ir įprastas lytinis gyvenimas jiems mažai rūpi. Jie masturbuojasi turėdami šalia savęs kokį nors garbinamą daiktą ir patiria malonumą.
Ar reikia jų bijoti?
Pasak specialistų, tokio elgesio vyrai nelaikomi pavojingi: jie įpratę „mylėtis“ tyliai, užsirakinę visas spynas. Tiesa, „medžiodami“ sau „žaisliukus“ jie gali mums suteikti nemalonių išgyvenimų. Internete gausu tinklalapių, kur fetišistai gali nusipirkti jų vaizduotę žadinančių daiktų.
Dažniausi fetišistų „medžioklės“ plotai – sporto klubai, moteriškų apatinių parduotuvės, pažįstamų moterų namai.
„Medžiodami“ jie būna itin atsargūs, stengiasi išlikti nepastebėti. Tačiau yra ir ekstremalų. Vienas 32-ejų metų vyriškis piko metu mėgo važinėtis metro ir nukirpdavo moterims plaukų sruogas. Kitas „kolekcionierius“ mirtinai išgąsdino merginą sustabdęs liftą, kuriuo jie važiavo, ir išsitraukęs peilį.
Tačiau vyrui viso labo reikėjo merginos kelnaičių. Jas gavęs, nėrė nežinoma kryptimi. Tiesa, mergina daugiau kaip metus negalėjo nė kojos įkelti į liftą, todėl pagalbos buvo priversta kreiptis į psichologą.
Dar vienas „kolega“, kuris net pakliuvo į Gineso rekordų knygą, daugybę metų sugebėjo nuo žmonos slėpti savo aistrą – namo pastogėje jis slėpė daugiau kaip tūkstantį naujų ir panešiotų moteriškų batelių aukšta pakulne.
O kaip gi damos?
Moterų fetišisčių praktiškai nebūna. Taip jau nutiko. Tiesa, niekas nežino, kodėl. Bet ir dailiosios lyties atstovės ne be nuodėmės. Yra moterų, dievinančių tam tikras vyrų „detales“. Vienos neįsivaizduoja, kad gražus vyras gali būti be ūsų ir barzdos. Kitos – dievina apžėlusią krūtinę. Trečios gi prie tokios net prisiliesti negali.
Argi nuodėmė spintoje laikyti pirmosios meilės marškinėlius arba prieš miegą įkvėpti pakabintų mylimojo marškinių kvapą?
Šiuolaikiniai psichologai teigia, kad mes kiekvienas galime turėti kad ir patį mažiausią fetišą ir tai yra absoliučiai normalu. Kol neperlenkiama lazda.
Daiktai, dažniausiai tampantys fetišu
Remiantis stambaus tyrimo apie seksualinius polinkius rezultatais, pats populiariausias fetišas pasaulyje – aukštakulniai bateliai.
Daiktai, kurie žadina aistrą: moteriški akiniai (prisiminimas apie pirmąją mokytoją); suknelė iš „žirniuotos“ medžiagos; raudona suknelė; nešiotos kojinės ir pėdkelnės; mokyklinė uniforma.
Liūdėti neverta
Fetišistai, kūnišką meilę iškeisdami į aktą su fetišu, garbina tą daiktą turėjusią moterį.
Kitas klausimas, kur sveikai moteriai tą garbinimą dėti. Gal geriau palikus keletą daiktelių „atminčiai“ leistis į naujos meilės – dvasinės ir kūniškos – paieškas...
