Ką gausime, jei į vieną žmogų sulydysime tokius skirtingus personažus, kaip Eltonas Johnas, Austinas Powersas, Chickas Corea, Johnas Coltrane’as, Fela Kuti, Andy’is Warholas, Terry’is Riley’is ir Barry’is Manilowas? Taip, ironiškai ekscentrišką techno-džiazo virtuozą suomį Jimį Tenorą – tą patį, kuris vakar sukūrė „Cafe de Paris“ beveik „Studio 54“ atmosferą ir buvo paleistas euforiškos klausytojų minios tik po dviejų bisų.
Po Jimio pasirodymo supratau, kad jis yra čempionų lygos žaidėjas, ir pasigailėjau, jog anksčiau praktiškai nesidomėjau jo kūryba. Neklydau dar prieš festivalį spėdamas, kad tokio lygio atlikėjo pasirodymas tokioje „intymioje“ aplinkoje turėtų būti neeilinis patyrimas. Spontaniškas Jimio ego užpildė visą siaurą kavinės erdvę, tiksliau, tą nedidelę jos dalį, laisvą nuo susirinkusių klausytojų – taigi, jis visu savo charizmatišku grožiu skleidėsi tiesiai virš pastarųjų galvų. Muzika, priverčianti beveik visus klausytojus palaimingai šypsotis, negali būti bloga – ji net negali būti viso labo tik gera.
Be galo įvairius Jimio Tenoro garsus būtų galima pavadinti mūsų dienų „kosminio amžiaus popmuzika“ (angl. space age pop, 50-siais ir 60-siais JAV klestėjęs muzikos stilius – muzikinė to meto kosminio optimizmo ir egzotikos ilgesio išraiška). Beveik visa „žanro klasika“ yra čia: šiek tiek kičiniai analoginiai sintezatoriai, riebus elektrinio „Rhodes“ pianino skambesys, egzotiškų perkusinių instrumentų semplai ritmo mašinoje. Tačiau Tenoro muzika skamba visai kitaip, nei, tarkim, beveik tą patį arsenalą naudojančių „Stereolab“, kurie kartais beveik tiesiogiai cituoja 60-ųjų „progresyvią“ estradą. Jimis išsaugo bendrą „kosminę nostalgiją“ savo skambesyje, tačiau jame yra ir daug electro/techno, krautroko, fanko, disco, džiazo, „Motown“ stiliaus soul baladžių elementų. Vienu žodžiu, Jimio Tenoro muzika turi stiprų imunitetą klasifikacijai, o apjungia visą šį margumyną į vieną garsų kaleidoskopą spalvinga paties maestro persona.
Jimis yra tikras artistas, kas yra labai reta elektroninės ir šokių muzikos scenoje apskritai. Ir tai taip pat lemia, kad jis yra žvaigždė geriausia prasme. Jam leistinas netgi šioks toks „pamišusio genijaus“ chaosas scenoje – techniniai nesklandumai, klaidos ir t.t. (tiksliau, tas chaosas yra neatsiejama jo sceninio įvaizdžio dalis, o ir pati „Cafe de Paris“ aplinka labiau nuteikia ne nepriekaištingam džiazo festivalio pasirodymui, o ekspromtui ir šurmulingam hepeningui).
Atskiras pliusas Jimiui – už pačios muzikinės programos dinamiką. Užteko laiko ir agresyvesniems techno kūriniams (pagrojo netgi savo 1994 metų hitą „Take Me Baby“), ir sentimentaliems lėtesniems kūriniams (jų priedainiai dar šiandien skamba galvoje), ir analoginių sintezatorių bei keistų garso efektų fetišui, ir tikrai įspūdingam grojimui akustiniais instrumentais (saksofonu ir fleita). Dar vienas didelis pliusas už tai, kad už išorinės ironijos ir kičinio teatrališkumo slypi labai aukšta muzikinė kokybė – deja, labai dažnai būna priešingai, t.y., kičas ir lieka tik kiču. Tenoro atveju kičas yra tik priemonė padaryti pasirodymą labiau įsimenantį, kas jam puikiai pavyksta.
Akivaizdu, kad tokiu šių metų festivalio finalu organizatoriai patys sau pakėlė kartelę – norėtųsi, kad kitais metais bent trečdalis pakviestų „žmonių-orkestrų“ būtų tokio lygio, kaip Jimis Tenoras. Vakar jau įsitikinome, kad „Cafe de Paris“ erdvė tam visai tinkama, gal net labiau, nei bet kuri kita. Tad belieka laukti siurprizų, kuriuos, tikiuosi, po metų pateiks trečiojo „One Man Band“ festivalio programa.
Jimio Tenoro pasirodymo ištrauka:
