Atsidūrus vidury giliausių marių be jokios gelbėjimosi atributikos svarbiausia mokėti plaukti. Antraip gresia perdozavimas vandeniu. Taip galėjo nutikti ir šį vakarą – panirus į tokį bekraštį muzikos okeaną liko tik stengtis išvengti „mirtinos“ dozės ir saugiai išsilaipinti vienoje šio vakaro garsinių salų.
Šiuolaikinio meno centras, spalio dvidešimt antroji, 19:00. Tylūs instrumentų šnabždesiai bylojantys, sakytume, transcendentinio pasaulio ramybę. Balsas, tarsi balansuojantis tarp šiapus ir anapus... Taip kalbėjo viena vakaro premjerų - Mariaus Baranausko kompozicija sopranui ir kameriniam ansambliui „Nuo nemirtingo Tavo rankų prisilietimo“ (2007). Nemarus palytėjimas, persmelkęs visą kūrinį, privertęs tai pajausti, paskui lyg sapnas išsisklaidė kažkur už regimybės ir jusliškumo ribos. Vokalas (Eva Šušková), tos anapiliškos tylos reprezentantas, sudarė šaltumo įspūdį - galbūt šio nežemiško speigo buvo netgi per daug. Norėjosi gilesnių, ekspresyvių jausmų, o atlikėja visa tai tarytum „užrakino“ savo viduje ir paslėpė raktą. E. Šuškovos veide neatsispindėjo jokia emocija – vien tik balsu perteiktai rafinuoto spalvinio grožio kompozicijai, mano manymu, visgi pristigo dvasios, išraiškingumo. To paties, beje, pasigedau ir Luciano Berio „O king“ (1968) balsui ir penkiems instrumentams.
Labiausiai iš visų koncerte skambėjusių kūrinių išsiskyrė dar viena lietuviška premjera – Loretos Narvilaitės „In the World of Small Things the Detail is King“ (2007) trylikos instrumentų kameriniam ansambliui. Tokia muzikinių minčių įvairovė vienoje kompozicijoje iš tiesų buvo kone skandinanti. Iš atidumo kiekvienai detalei – ritmui, tembrui, faktūrai, melodikai – atsivėrė tokia begalybė, kad nė neįmanoma aprėpti. Nesibaigiantis polifonijos ir homofonijos pašnekesys, ypatingai išryškinti atskirų instrumentų tembrai (fleita, obojus, marimba, violončelė, smuikas), vidury kompozicijos „išnėręs“ klasikinės sudėties kvartetas, ramesniuose kūrinio epizoduose pasigirstanti imitacinė tėkmė... Bent jau man viso to pasirodė mažumėlę per daug – todėl kūrinys, sakyčiau, skambėjo netgi šiek kiek eklektiškai. Kompozitorė jį nuaudė tarsi kokią margaspalvę skraistę – iš užgesusio tonalumo prisiminimų, iš pasąmoningų „lietuviškų“ melodinių nuotrupų, netgi iš kažko populiaresnio atogarsių, tik toji begalė audinių buvo pernelyg skirtinga ir nelabai organiškai lydėsi į vientisą struktūrą. Tačiau žvelgiant į ją kaip į atskirus muzikinius vaizdelius galima tik paliudyti L. Narvilaitės talentą atskleisti instrumento tembro galimybes – tiek kiekvieno individualiai, tiek visų kartu. Ypatingai įstrigo paskutinioji kūrinio dalelytė – garsinėse kontraboso vingrybėse išsikerojusi tembrų polifonija.
Tartum iš nepažinios visatos atklydusią transcendentinės M. Baranausko tylos viziją, negailestingai nardinančias L. Narvilaitės garsyno bangas tarsi atsispindintys horizontai įrėmino L. Berio, G. Ligeti ir J. Kmit‘ovos kamerinių opusų garsovaizdžiai. Janos Kmitovos „Wound“ (2003) kalbėjo labai asmeniškai, tarsi sugestyviai įprasminta didžiulė žmonijos žaizda – koncentracijos stovyklų siaubas. Virtuoziniu spindesiu ir šiame koncerte bene individualiausiu tikro meistro užmoju akino György Ligeti „Kammerkonzert“ (1969 – 1970)... Toks įvairialypis pirmadienio „Gaidos“ vakaras ŠMC su slovakų kolektyvu „Melos Ethos Ensemble“ (nuotraukoje). Štai ta erdvė, vieta ir laikas, kuriame tai skendo, tai vėl išplaukdavo šio vakaro kapitonų – kompozitorių – sukonstruoti garsiniai laivai. O mums, keleiviams, teliko pasirinkti kurio iš jų leisimės „ištraukiami“ iš bekraštės gelmės ir saugiai atplukdomi į savąjį ramybės uostą.
