„Kas čia vyksta?“ – sušuko Charlie Chaplinas, atkeliavęs į XXI amžių. Ką gi, Charlie, iš tiesų sunku suprasti, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. O ypač, jei esi netikėtai grąžinamas į gyvenimą po 40 metų trukusių klajonių anapilyje. O vakar, spalio 24-ąją, būtent taip ir įvyko: kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė pakvietė Tave į Šiuolaikinio meno centrą suvaidinti pagrindinį vaidmenį savo filme „Mozaika“.
Taip, jei įsivaizduotume, kad Charlie Chaplinas iš tikrųjų sugrįžo į „mozaikiškąjį“ šių dienų gyvenimą, galbūt galėtume paaiškinti, kodėl jam tądien pritrūko pačių charakteringiausių savybių: energijos, temperamento, talento gudriai išsisukti iš netikėtų situacijų. Bet juk Charlie Chaplinas – didysis visų mylimas komikas, aktorius, režisierius, kompozitorius... Tad ar tikrai teisingas pasirinkimas „įmesti“ jį į XXI amžiaus sceną ir liepti vaidinti nepasiruošus?.. Žinoma, ironizuoju, bet, iš dalies, tokį įspūdį paliko Charlie Chaplino vaidmenį įkūnijusio Rafailo Karpio pasirodymas Žibuoklės Martinaitytės kūrinyje. „Mozaika“ – tai tarsi trumputis filmas, tik be vaizdų, kur klausytojas kviečiamas pats susikurti savąją istoriją,“ – sakė kūrinio autorė. Tačiau, juk net ir filmui be vaizdų būtinas ir aktorius, ir režisierius. Todėl šiek tiek gaila, jog pasirinktas Charlie Chaplino antrininkas labiausiai priminė šį komiką vien savo išvaizda – žemu ūgiu bei įplyšusiais „Mažojo valkatos“ personažo rūbais. Dainininkas, pasirodęs scenoje ir suintrigavęs komiškų situacijų užuomazgomis, galėjo savo vaidybinius sugebėjimus išskleisti ir skambant muzikai. Tačiau aktorinio gyvybingumo ir išraiškingumo šiuolaikiniam Chaplinui vis dėlto pritrūko, todėl net savosios istorijos klausytojams kurti nereikėjo – Rafailas Karpis vaizdavo garsųjį komiką, bandantį prisitaikyti prie fragmentiškos, besikeičiančios, jam neįprastos „Nepaklusniųjų“ ansamblio muzikos ir norintį dainuoti savas, gerai žinomas dainas...
Tad „Mozaika“ pasirodė tarsi įžanga į svarbesnę Charlie Chaplinui skirto projekto dalį – originalių filmų ištraukas su gyvai atliekama muzika ir dainomis. Kad Ž. Martinaitytės kūrinys kiek nublanko, buvo matyti vien iš klausytojų reakcijos: santūrūs aplodismentai Rafailui Karpiui bei „Nepaklusniesiems“ ir veidais vilnijančios šypsenos vos pasirodžius pirmiesiems kino filmų vaizdams ekrane. Smagios Charlie Chaplino išdaigos, darnūs „Nepaklusniųjų“ ansamblio konsonansai, subtilios Rafailo Karpio atliekamos dainos, gera nuotaika – juk visa tai buvo sukurta beveik prieš šimtmetį. „Cinemusica: Charlie Chaplin XXI project“ – taip pavadintas vakarykštis renginys išties puikiai atskleidė kontrastą tarp praėjusio ir šio amžiaus meno. O kuris menas labiau sudomino gausiai susirinkusią publiką?.. Vertėtų pamąstyti: „Gaida“ – aktualiosios muzikos festivalis, tad kodėl matome pustuštes klausytojų gretas atvykus profesionaliems šiuolaikinę muziką atliekantiems kolektyvams ar skambant mūsų kompozitorių naujiems kūriniams?...
Bonusas! Galite pažiūrėti visą Ch. Chaplino „The Kid“ filmą. Be muzikos:
