Panašu, kad Lietuvoje vis dar manoma, jog pats iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų dalykų suderinimo faktas savaime garantuoja tokio hibrido kokybę ir vertę. „Sensacija: pankroko grupė ir sakralinės muzikos ansamblis vienoje scenoje!“ – maždaug tokia schema dažniausiai pranašauja beribį novatoriškumą ir kartu „aktualumą visiems“, beveik ekumenišką priešybių sutaikymą.
Deja, „multimedijinių“, „tarpdisiplininių“, „eklektiškų“ ir „sintetinių“ projektų prigaminta jau tiek daug, kad kamerinio orkestro koncertas kartais atrodo kaip visiškas avangardas ir alternatyva – kaipgi taip, per visą koncertą nei vienos vaizdo projekcijos? Iškart pasakysiu, kad tarpdisciplininis menas man yra daug įdomesnis ir aktualesnis, nei pavieniai „izoliuoti“ menai, tačiau tarpdisciplininio meno kūrinys, be formos, turi turėti ir vidinę skirtingų elementų sintezės logiką. Priešingu atveju toks hibridas atrodys dirbtinis, sukurtas todėl, kad reikėjo sukurti būtent taip („tarpdiscipliniškai“), o ne todėl, kad buvo neįmanoma sukurti kitaip. Tada 1 + 1 bus lygu ne 2 ir net ne 1, o tiesiog 0.
Gaila, bet Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno „Stella Hermetica“ – „uždara žvaigždė“ – savo forma priminė būtent tą nulį. Šia prasme kūrinio vaizdo projekcijoje dominuojantis apskritimo ženklas yra iš tikrųjų labai simboliškas. Bet ieškoti čia simbolių reikštų perimti autorių strategiją ir pradėti žaisti nuogomis koncepcijomis (Greimo semiotika) ir „ikoniškais“ ženklais (pavyzdžiui, Bleiko Dievas architektas ir Diurerio triušis), kurie „Stella Hermetica“ tampa muliažais, galinčiais reikšti viską ir nieką. Geriau tiesiog atvirai pasakyti, kad kūrinio atlikimo metu neapleido įspūdis, kad „Stella Hermetica“ pati nejaukiai jaučiasi savo formoje ir bet kurią akimirką gali subyrėti į atskirus elementus, kuriuos sieja tik atlikimo vieta bei laikas ir beveik New Age „kosminės sąmonės“ stiliaus mistifikacija.
A. Grigorian ir Giedrė Kilčiauskienė (Pieno lazeriai)