Festivalyje „Gaida“ spalio 29 d. bus rodoma kamerinė opera „Medėja“. Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime vieno garsiausių dabarties prancūzų kompozitorių Pascalio Dusapino veikalą pagal žymaus vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio (1929–1995) tekstą. Įdomu, kad Vilniaus scenoje įvyks ir debiutas.
Pagrindinį vaidmenį naujausiame prancūzų režisieriaus Antoine‘o Gindto pastatyme pirmą kartą dainuos vokiečių dainininkė Caroline Stein. Tiesa, ši ir dainavimą, ir šokį studijavusi solistė yra kūrusi Medėjos vaidmenį dviejuose ankstesniuose 1992 m. sukurtos operos pastatymuose. Atliekant operą Lietuvoje dalyvaus ir choras „Jauna muzika“ bei Lietuvos kamerinis orkestras, diriguos Franckas Ollu.
Kadangi operoje visas dėmesys sutelkiamas į Medėją – sudėtingą, stiprų ir tragišką charakterį, įdėmiau pažvelkime į dainininkę C. Stein, kuri įkūnys Medėjos tragediją operos scenoje.
- Vilniuje „Gaidoje“ dalyvausite jau trečiame „Medėjos“ pastatyme. Kokie buvo ankstesni pastatymai ir koks yra šis?
- Esu labai laiminga, turėdama nemenką „Medėjos“ patirtį. Pirmą kartą susidūrusi su „Medėja“ tiesiog mokiausi vaidmens, daug apie jį galvojau – tai buvo tarsi baltas, tuščias popierius, kuriame turėjau kažką įrašyti. Gilindamasi į Heinerio Müllerio tekstą po truputį pradėjau suvokti, kaip Medėja turėjo jaustis.
Praėjus keleriems metams turėjau galimybę dalyvauti Sachos Waltz pastatyme. Ji yra choreografė, tad daug dirbo su šokėjais (kurie dalyvavo spektaklyje), žinoma, dirbo ir su manimi, bet ji ne tiek daug dėmesio skyrė pačiam tekstui. Tai visiškai skirtingi pastatymai, bet mano draugai, šeima, matę juos abu, sakė, kad buvo labai sukrėsti kūrinio (sakė: „o, reiktų ko nors išgerti...“).
Dabar prie „Medėjos“ grįžtu 3 kartą, turėdama minėtą patirtį, tapusi šiek tiek vyresnė. Jaučiu, kad vaidmens pajauta gilėja. Dabar jau tiek daug negalvoju apie tekstą ar muziką, tiesiog žinau, kokia turi būti Medėja.
- Taigi, kokia? Medėja – labai sudėtingas charakteris, kaip pati sakėte, ji – iš pradžių mylinti moteris, vėliau išduota, dar vėliau – žudikė...
- Taip, sudėtingas... Pats Müllerio tekstas yra labai „švarus“: nė vieno žodžio nei pridėsi, nei atimsi. Nėra neaiškių vietų, kad galvotum, ką jis tuo norėjo pasakyti. Nuolat turi šansą kurti interpretaciją viena kryptimi, bet gali rinktis ir kitą. Kūrinys labai kompleksiškas. Esu laiminga būdama vokietė, nes puikiai suprantu tekstą. Tiesiog žaviuosi šiuo tekstu, į jį įsimylėjau nuo pat pirmos pažinties. O kai kuo nors labai žaviesi, yra paprasčiau dirbti.
Scena iš spektaklio
Medėja mylėjo Jasoną, bet jis ją paliko dėl jaunesnės moters. Stipriausias jausmas, kurį jaučiu dainuodama Medėją, yra baisi vienatvė, visiška, desperatiška izoliacija.
- Kaip apibūdintumėte Pascalio Dusapino muziką? Ar ji labiau orientuota į avangardinę estetiką, ar atgręžta atgal klasikos link?
- Manau, kad ji labiau orientuota į klasikinę tradiciją. Pradžia, maždaug 10 minučių, yra labai lėta, paliekama erdvės įsiklausyti į muzikos spalvas, vėliau įtampa auga, muzika plėtojama, sudėtingėja.
Man labai imponuoja, kad kompozitorius atidus tekstui. Juk kartais kompozitoriai taip komplikuoja partitūrą, kad tekstas dingsta, tampa nebe toks svarbus. Dusapinui jis rūpi.
- Ką pasakytumėte apie mūsų muzikus (chorą „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinį orkestrą)?
- Jie nuostabūs! Puikus garsas, skambesys, jie labai atvirti. Repeticijose labai susikoncentravę. Tą pat galėčiau pasakyti ir apie chorą – puikūs balsai, su jais paprasta dirbti.
- Dainuojate ir šiuolaikinę muziką (Henzes operos „König Hirsch“, „Elegie für junge Liebende“ Berlyno „Staatsoper“, už vaidmenis Ligeti operoje „Le grand macabre“ 1989 m. buvote žurnalo „Opernwelt“ nominuota kaip metų solistė, Venerą ir Gepopo šioje operoje atlikote ir 2004 m. San Francisko operoje), ir klasiką (Violeta „Traviatoje“, 2005, Nakties karalienė ir Pirmoji dama keliuose Mozarto „Užburtosios fleitos“ pastatymuose, Blondė ir Konstanca „Pagrobime iš seralio“, taip pat vaidmenys Wagnerio „Reino aukse“ ir „Parsifalyje“ Bairoite ir t. t.). Ar paprasta derinti?
- Man smagu dainuoti ir viena, ir kita. Dainuojant šiuolaikinę muziką, labai svarbu koncentruotis į techniką, o tai labai sveika. Pavyzdžiui, „Traviatos“ ėmiausi jau turėdama „Medėjos“ patirtį. Taigi aiškiai suvokiau, ką dariau, kaip dainuoju, mano kūnas buvo pasirengęs.
Mėgstu šiuolaikinę muziką dėl to, jog tai yra šansas sutikti kompozitorių, išgirsti, ko jis tikisi iš tavęs, iš atlikėjų. Tam tikras iššūkis yra įminti, pavyzdžiui, Medėjos interpretacinę paslaptį. Panašiai jaučiausi ir rengdama Henzes operą „Elegie für junge Liebende“ (Elegija jaunai mylinčiai), kur mano herojė – 60-metė moteris, 40 metų laukianti savo negrįžtančio vyro. Turi suprasti, kaip tavo personažas gyvena ir jaučiasi savo pasaulyje, ir tuomet po truputį lipdyti savo interpretaciją.
Bet taip pat labai mėgstu Hendelį, Bachą, ypač Mozartą. Jį dainuoti niekuomet nėra lengva, nes Mozarto muzika yra tokia skaidri, jog menkiausias netikslumas iškart girdėti.
Tačiau viskas nėra taip paprasta. Nes kai pradedi karjerą su šiuolaikine muzika, pradeda sakyti: „o, ji dainuoja tik šiuolaikinę muziką“. Teikia būti labai atsargiam ir rinktis taip pat ir klasikinius pastatymus. Pastaraisiais metais daug dainavau „Užburtojoje fleitoje“ (Pirmąją damą) diriguojant Claudio Abbado. Taip pat dainuoju Violetą („Traviatoje“), Džildą („Rigolete“), Miuzetę („Bohemoje“), ir žinoma koncertuose – Bacho „Kalėdų oratorija“, „Pasija pagal Matą“, Hendelio „Mesijas“.
„Traviatą“ dainavau Osle mano labai mėgiamo režisieriaus pastatyme. Galbūt į Italiją dainuoti Violetos manęs nekviestų. Bet Osle buvo kuriamas DVD, rodytas ir per TV. Neseniai esu koncertavusi Zalcburge ir Liucernoje, bet vėlgi aylikdama šiuolaikinę muziką su Berlyno filharmonijos orkestru, diriguojant Simonui Rattle’ui.
- Vilniuje viešite pirmą kartą?
- Pirmą, ir kadangi daug repetuojame neturiu daug laiko pasižvalgyti po senamiestį, nors šiek tiek jau pasivaikščiojau aplink Filharmoniją (kur vyksta repeticijos). Tačiau savaitgaliui atvyksta mano šeima, taigi po repeticijų galėsime pasižvalgyti, paragauti lietuviško maisto...
- Šeima atvyksta pasižiūrėti jūsų debiuto?
- Iš dalies taip, bet ir norėdami pamatyti naują miestą. Deja, mano sūnus nėra taip labai susidomėjęs, kaip jo motina interpretuos Medėją, jis spektaklį matė jau du kartus. Kai jam buvo 14, sumanėme su vyru pradėti pažindinti sūnų su Europos miestais. Taigi buvome jį nuvežę į Romą, Paryžių, Londoną, dabar parodysime Vilnių.
- Ką veiksite po vilniškės „Medėjos“?
Manęs laukia debiutas Verdi „Requiem“, 2 koncertai Frankfurto „Alte Oper“ teatre, kur atliksiu Boulezo kūrinius. O vėliau – Kalėdų atostogos!
Kalbino Beata Baublinskienė
