Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pradžia: veržlaus šokio pliūpsnis

Pirmojoje programos dalyje Nacionaliniame dramos teatre bus pristatyti trijų Izraelio choreografų (Itziko Galili, Hofesho Shechterio, Shlomio Tuizerio) ir Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baleto bendri kūriniai. Antroji programos dalis vyks Menų spaustuvėje, joje – du choreografo Roy’aus Assafo šokio spektakliai, tarp kurių įsiterps ir jaunojo lietuvio šokio kūrėjo Martyno Rimeikio miniatiūra. Trys šokio spektakliai, kuriuos žiūrovai išvys Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje – tai garsių Izraelio choreografų darbai sukurti Jaunimo baleto trupei: I.Galilio „The Grammar of Silence“ (liet. „tylos gramatika“), H.Shechterio „Uprising“ (liet. „maištas“) ir E.Russo bei S.Tuizerio „Precious Things“ (liet. „vertingi dalykai“). I.Galili spektaklis, kurį išvys „Naujojo Baltijos šokio“ publika, pavadintas angliškai – „The Grammar of Silence“. Pasak kūrėjų, tamsos ir tylos baimė yra giminingos prigimties. Todėl spektaklis analizuoja tylos tarpus, atsirandančius bendravime. Kūrinys pasižymi įspūdingais šviesos žaibais, skrodžiančiais sceną; choreografas suteikia galią tyliems tamsos intarpams nusakyti esminę spektaklio mintį, nuotaiką bei fabulą. „The Grammar of Silence“ – tai kūrinys apie dviejų žmonių santykius, kurie vystosi viena ar kita kryptimi būtent dėl santykiuose įsiterpusių tylos akimirkų, pažeriančių gausybę interpretacijų – nuo siaubingų įtarimų iki gražiausių vaizdinių. „Tokią akimirką aš vadinu gramatika“, - sako I.Galilis. Jei I.Galilio darbas – tai savotiškas maištas prieš garsą ir šviesą, tai H.Schechterio „Uprising“ – maištas scenoje visomis prasmėmis. Pirmiausiai, spektaklis gimė įkvėptas 2005 m. Paryžiaus priemiesčius sukrėtusių riaušių istorijos. H.Shechteris maištauja prieš visas jam primetamas normas – šokėjai scenoje juda neįprastai, grubiai, spektaklis alsuoja berniokiška energija. Apie šį spektaklį „The New York Times“ rašė: „Laukinis, kupinas šiurkščios fizinės jėgos, kartu maniakiškai tikslus ir detalus. Hofeshas Shechteris turi savo choreografinį pasaulio matymą, kuriame judesys yra ir pirmykštė jėga, ir galimybė išreikšti neišreiškiamų dalykų niuansus“. Pats H.Shechteris neslėpė, jog spektaklį įkvėpė berniukų energija, jų mąstysena, elgsena, žaidimai ir muštynės. 36 metų choreografas, garsėjantis intensyviais ir triukšmingais spektakliais, kurie, pasak kritikų, labiau primena roko koncertus nei šokio spektaklius, su humoru ir nostalgija prisimena, kad atvažiavo į Londoną ieškodamas roko grupių, priimsiančių jį kaip būgnininką. Deja, grupė, kurioje jis pradėjo groti, iširo, o likusioji H.Shechterio karjeros dalis jau tapo istorija. Trečiasis Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baleto spektaklis – tai choreografų E.Russo ir S.Tuizerio darbas taip pat anglišku pavadinimu – „Precious things“. Kaip skelbia spektaklio paantraštė, „Vertingų dalykų pažeidžiamumas yra gražus ritualas, nes pažeidžiamumas yra būties ženklas“. Nuo 2004 m. kartu dirbantys choreografai kuria spektaklius-laboratorijas, kuriose analizuoja įvairias abstrakčias sąvokas, filosofines idėjas. Spektaklis „Precious things“ pateikiamas kaip savotiškas perėjimo ritualas, per kurį „vertingi dalykai“ tarpusavyje susiejami nelyginant įgytos ir perduodamos vertybės; nuo intymaus gesto iki pačios intensyviausios dinamikos, nuo asmeninių paieškų iki priartėjimo prie kito. Atidarymo dieną Menų spaustuvės Juodojoje salėje rodomi R.Assafo spektakliai „Po šešerių metų“ ir „Kalva“ labai tinka būtent šiai salei: choreografas atvirai deklaruoja savo meilę juodai spalvai ir kratosi laboratoriškai švarių, baltų ir sterilių šokio spektaklių, kurie šiuo metu populiarūs visame pasaulyje. Būtent tokioje juodoje erdvėje, be papildomo „scenos triukšmo“, R.Assafas siekia kurti savo grynąjį šokį, kurio pagrindas – paprastumas, nuoširdumas, natūralumas. Spektaklis „Po šešerių metų“ – tai šokio duetas, analizuojantis laiko tėkmę. Kūrėjai neatskleidžia, kas būtent įvyko dviejų žmonių gyvenime prieš šešerius: ar jie susipažino, ar mylėjo vienas kitą, ar susitikimai tęsėsi. Nežinome, ar tie šešeri metai buvo svarbūs jų gyvenime, ar tai susiję su priežastimi, dėl kurios jie išsiskyrė. Dėmesys spektaklyje sutelkiamas į praeities ir dabarties santykį, kaip mezgasi ryšiai laike ir kaip jie nutrūksta, kaip konkretus įvykis juda tarp menamos praeities ir akivaizdžios dabarties. Antrasis R.Assafo spektaklis – „Kalva“ – paremtas hebrajų daina „Giv‘at HaTahmoshet“, kuri pasakoja apie Jeruzalės Amunicijos kalvą. Ši kalva 1967 m. tapo žiaurių Šešių dienų karo kovų vieta. Spektaklis sukurtas trims neįtikėtinai meistriškiems šokėjams vyrams. Trys vyrai ant kalvos... Niekas negali pasakyti, kodėl jie čia atsidūrė, kas tai įsakė. Jų šokis – nuolatinis judėjimas ratu – demonstruoja absurdo kilpą, baimės ir vyriškumo ratą, kuris sukelia juoką, siaubą ir ašaras. Tarp Izraelio choreografo Assafo darbų Menų spaustuvėje įsiterps ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolvento, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solisto Martyno Rimeikio darbas „Belaukiant Godo“. Tai duetas, kurį scenoje atlieka baleto šokėjai Eligijus Butkus ir Andrius Žužžalkinas. Spektaklis sukurtas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografijos dirbtuvėse „Kūrybinis impulsas“.