Kiek vėliau gamintojo vardui broliai šlovę pelnė ir automobilių sporto pasaulyje, mat kaip ir kiekvieno pakankamai solidų finansinį užnugarį turėjusio jaunuolio, jų svajonė buvo dalyvauti lenktynėse bei jose skinti pergales. Negana to, broliai šių siekių išpildymui turėjo ne tik pinigų, bet ir talento – visi keturi Gaetano Marzotto sūnūs demonstravo pavydėtinus sugebėjimus už lenktyninių automobilių vairo, o Umberto bei Giannino prilygo ir patiems „Scuderia Ferrari“ gamyklinės komandos pilotams. Su jos vadovu 20-metis Giannino susipažino jau išbandęs jėgas pirmosiose savo lenktynėse „Giro di Sicilia“, kuriose 1948-aisiais dalyvavo vairuodamas tėvo „Lancia Aprilia“ – savo klasėje jis sugebėjo finišuoti antras. Vėliau jis šiuo automobiliu Italijos čempionate lenktyniavo dar trejus metus. Tuomet į Enzo Ferrari jis kreipėsi norėdamas įsigyti dvilitrį „Grand tourerį“ – šis Gianni užsakytas „166 Inter“ tapo vos ketvirtuoju gamintojo ratuočiu, skirtu bendrojo naudojimo keliams. Kiek vėliau šią sėkmingą pažintį su gamintojo automobiliais tiek Gianni, tik kiti jo broliai pratęsė įsigydami ratuočius lenktynėms.
1950-aisiais broliai Marzotto, vairuodami „Ferrari“ markės bolidus, nusprendė dalyvauti vairuotojų ir jų automobilių ištvermės išbandyme – „Mille Miglia“ tūkstančio mylių lenktynėse. Už „Ferrari 195 S“ vairo sėdęs Gianni startavo iš paskutinės pozicijos, tačiau sugebėjo pralenkti visus savo varžovus ir finišo liniją kirto pirmas, tuo pačiu tapdamas jauniausiu „Mille Miglia“ lenktynių nugalėtoju. Visgi, ne šuolis iš paskutiniosios rikiuotės vietos tiesiai ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio pavertė Gianni įžymybe. Kaip ir pridera tikram italui, negana to – tekstilės įmonės vadovo sūnui, Gianni pasižymėjo itin rafinuotu stiliumi ir dažnai dėvėdavo prabangius kostiumus, pasiūtus iš aukščiausios kokybės audinių. Ne išimtis buvo 50-ųjų „Mille Miglia“, kurias Giannino laimėjo... dėvėdamas rudą dvieilį kostiumą ir iliustruodamas tikrą itališką dvasią – neveltui jo iškovotai pergalei prilipo „double-breasted victory“ (liet. pergalė vilkint dvieiliu kostiumu) pavadinimas.
Pergalės, beje, galėjo ir nebūti. Dar prieš lenktynes išbandydamas, ką sugeba neseniai įsigytas „195 S“, Giannino nusivylė pastebėjęs, jog naujasis „Ferrari“ neprilygsta ankstesniajam jo „166 Inter“. Įtardamas „Scuderia Ferrari“ suktybę, jis sugrįžo į gamintojo dirbtuves ir pareikalavo Enzo pasiaiškinti – tuomet paaiškėjo, kad vienas iš mechanikų tyčia pažabojo variklio galią, siekdamas išvengti nelaimingo atsitikimo lenktynių trasoje ir apsaugoti jauno bei ne itin patyrusio vairuotojo gyvybę. Nenorėdamas prarasti perspektyvaus kliento, Enzo Ferrari pažadėjo Gianni pats prižiūrėti automobilio paruošimo lenktynėms darbus – akivaizdu, kad tada ne vienas po kapotu tūnojęs žirgas buvo išlaisvintas iš pančių. Visgi, gamyklinės galios lenktynes laimėjusiam Giannino vis dar nebuvo gana, o ir užmigti ant laurų jis nė neketino. Iš karto pradėjęs ruošti kitų metų „Mille Miglia“, jaunuolis nusprendė prie starto linijos stoti su patobulintu automobiliu, kuris privalėjo būti lengvesnis ir gerokai aerodinamiškesnis.
Gianni eksperimento objektu tapo „Ferrari 166 MM Touring Barchetta“, kartu su juo „Mille Miglia“ lenktyniavusio brolio Umberto automobilis, kuris į Marzotto šeimos kolekciją atkeliavo 1950-ųjų vasarį. Umberto šiuo „Ferrari 166 MM/50“ balandžio 2 dieną startavo Targa Florio ilgųjų distancijų lenktynėse, tačiau pusiaukelėje dėl sankabos gedimo privalėjo iškelti baltą vėliavą. „Ferrari“ meistrai sugebėjo automobilį prikelti kaip tik prieš balandžio 23 dieną prasidedantį „Mille Miglia“ išbandymą, tačiau Umberto vairuojamas bolidas pateko į avariją – smūgio būta tokio stipraus, jog automobilis tiesiogine to žodžio prasme perlūžo per pusę. Ratuočio prikėlimas antram gyvenimui „Scuderia Ferrari“ dirbtuvėse užtruko keturis mėnesius, tačiau jau rugpjūtį atliekant paskutinius elektros sistemų darbus trūko dar vieno, itin svarbaus elemento – kėbulo, kurio kūrimo darbams pasiryžo Giannino.
Nusakęs savo norus ir lūkesčius „Ferrari“ vadovui, vaikinas liko nesuprastas: juk Enzo kuriami automobiliai yra geriausi ir taškas, nėra ką tobulinti! Visgi, kaip ir „Scuderia Ferrari“ vadovas, taip ir Marzotto sūnus nebuvo linkęs nusileisti – jis buvo įsitikinęs, kad svorio ir aptakumo problemą galima išspręsti. Tad jis kreipėsi į patyrusį automobilių kėbulų kūrėją Paolo Fontana bei dizainerį ir skulptorių – taip taip, skulptorių! – Franco Reggiani. Jų užduotis buvo realizuoti Gianni galvoje užgimusią viziją ir „166 MM“ paversti tikru lenktyniniu eržilu. Galutinis rezultatas buvo beveik 150 kilogramų lengvesnis nei originalus „Carrozzeria Touring“ kūrinys, nors ir turėjo 156 litrų talpos degalų baką, galėjusį patenkinti automobilio apetitą įveikiant 550 kilometrų. „Uovo“ neturėjo priekinių statramsčių, o priekinis stiklas buvo laikomas plieninių kabelių. Tiesa, išlenktas grakštus stiklas ir nedideli valytuvai buvo beviltiškai nenaudingi lyjant lietui – norint ką nors matyti teko važiuoti bent 160 km/val. greičiu. Kartu jis pasižymėjo unikaliu bei kiek neįprastu dizainu – jis buvo tokių apvalių linijų (net ir radiatoriaus grotelės priminė apskritimą), jog ir buvo pramintas kiaušiniu – „Uovo“. Dėl geresnių aerodinaminių savybių dabar būtų galima ginčytis, tačiau anuomet automobiliai nebuvo bandomi vėjo tuneliuose, o jų kūrime nebuvo naudojamos tokios sudėtingos matematinės ir fizikinės formulės, tad savo kūrinio aptakumą dizaineris įvertino tiesiog iš akies.
Vietoje dvilitrio dvylikos cilindrų variklio po gaubtu buvo sumontuotas 2,6 litro darbinio tūrio „Colombo V12“, pasiskolintas iš „212 Export“ modelio. Po tokios širdies transplantacijos užgimęs „Ferrari 166 MM/212 Export“ hibridas turėjo 165 AG vietoje 140-ies, be to, buvo gerokai lengvesnis nei anksčiau, todėl Marzotto broliai, o ypač Gianni, tikėjo šio siaubingo grožio automobilio sėkme. Jie taip pasitikėjo savo jėgomis, kad „Uovo“ pristatė ir Enzo Ferrari, kuris savo kūrybos perdirbiniu nebuvo itin sužavėtas, o gal net ir kiek įsižeidė, mat broliams pasakė pasamdysiąs žymųjį lenktynių pilotą Pietro Taruffi, kad šis apgintų „Ferrari“ vardą sėdėdamas už „212 MM“ vairo „Giro di Sicilia“ lenktynėse. Giannino jose pats pilotavo naujai sutvertą „Uovo“ ir kurį laiką netgi pirmavo, nuo antrąją poziciją užimančio bolido atsiplėšęs per gerus 20 kilometrų, tačiau, Enzo Ferrari džiaugsmui, diferencialo gedimas jį privertė pasitraukti iš lenktynių.
To paties mėnesio pabaigoje „Uovo“ ir Giannino jau buvo pasiruošę startuoti 1951-ųjų „Mille Miglia“ lenktynėse, kuriose nuo pat pradžių sėkmingai skynėsi kelią link nugalėtojo taurės. Visgi koją, o gal greičiau pagalį į ratus, pakišo naujos „Pirelli“ padangos, pradėjusios dryksti ir skleisti įtartinus garsus – kartą jau susidūręs su galinio diferencialo gedimu, Giannino nusprendė nerizikuoti ir nebetęsė lenktynių. Ne visos lenktynės, kuriose Giannino dalyvavo vairuodamas „166 MM/212 Export“, baigėsi anksčiau finišo linijos. Kai po „Mille Miglia“ lenktynių „Ferrari“ dirbtuvėse automobilis gavo naują variklį, prasidėjo jo sėkmės periodas: nugalėtojo taurė „Coppa di Toscana“ varžybose ir antroji vieta Porto žiedinėse lenktynėse. Sekančiame tūkstančio itališkų mylių ištvermės išbandyme „Uovo“ ir vėl pasidavė nepasiekęs finišo, tačiau 1953-iaisiais Giannino buvo pasiruošęs savo dizaino šedevru leistis į kelią link pergalės iš naujo. Visgi, vos kelios dienos iki „Mille Miglia“ starto, Enzo Ferrari primygtinai liepė Gianni lenktynėse dalyvauti ne su „166 MM“, bet kur kas galingesniu „340 MM“ – būtent šiuo automobiliu Marzotto laimėjo ir antrąsias ilgųjų distancijų lenktynes. O „Uovo“ lenktynių Italijoje karjera baigėsi, taip niekada ir nepasiekus „Mille Miglia“ finišo linijos.
Vėliau, kaip ir daugybė kitų brangių, išskirtinių ir lenktynėms sutvertų itališkų automobilių, „166 MM/212 Export“ iškeliavo į kitą Atlanto vandenyno pusę. Pabuvojęs Kalifornijoje ir sudalyvavęs Pebble Beach lenktynėse, „Uovo“ grįžo į Maranelą, o po keleto metų vėl išplaukė į Jungtines Valstijas, kur per keletą dešimtmečių pakeitė ne vieną šeimininką. Galiausiai grįžęs į gimtąją Italiją, „Ferrari 166 MM/212 Export Uovo“ tapo dažnu „Mille Miglia“ lenktynių svečiu bei buvo demonstruojamas prestižiniuose automobilių renginiuose, vėliau buvo eksponuojamas Enzo Ferrari muziejuje.
2017 metais šis vienintelis toks visame pasaulyje „Ferrari“ buvo parduotas „RM Sotheby‘s“ aukcione Monterėjuje už 4,5 mln. dolerių.