Na, o į šią sporto šaką pasinėręs Tomas Šiliauskas neslepia ir didesnių ambicijų: norėtųsi sudalyvauti paralimpinėse žaidynėse. „Gal Tokijuje ir nepavyks, bet Paryžiuje – kodėl gi ne“, – juokauja Tomas, kuris jau spėjo pasivaržyti IWAS pasaulio taurės žaidynėse. Tiesa, tuomet suprato, kad norint pasiekti rezultatų neužtenka mėgėjiškai pamosuoti špaga ar rapyra – reikia įdėti labai daug darbo.
Nauda ne tik kūnui
„IWAS pasaulio taurės žaidynės vyko Varšuvoje. Buvo suvažiavęs visas neįgaliųjų fechtavimo elitas. Man tai didžiulis atradimas, – dalijasi įspūdžiais T. Šiliauskas. – Atrodė, kad jau nemažai sugebu, bet kai atvažiavau į varžybas ir susitikau su tais, kurie jau daug metų sportuoja ir turi kur kas daugiau žinių bei praktikos, pamačiau, kad tai visai kitas lygis. Treniruotės yra viena, o kai išeini ant podiumo ir reikia kovoti – visai kas kita. Supratau, kad, norint ko nors pasiekti, reikia įdėti labai daug darbo, kaip ir visame kitame sporte.“ Vis dėlto, jo manymu, neįgaliųjų bendruomenei ne tiek svarbu pasiekti įspūdingų sportinių rezultatų, kiek pabėgti nuo kasdienės rutinos, pabendrauti, susirasti naujų draugų.
„Fechtuodamas privalai labai susikoncentruoti, nuošaly palikti visas mintis apie buitį, socialines, šeimos problemas. Jei ateini su bičių aviliu galvoj, nieko nepavyks. Tačiau kai susikoncentruoji ir gerai pavyksta treniruotė, iš to gauni gerų emocijų, kurios labai reikalingos, ypač neįgaliesiems, nes ne tiek jau daug mes turime tų džiaugsmų“, – svarsto sportininkas. Kita vertus, kai galva pailsi, kartais ateina atsakymai ir į kasdienybės klausimus, gimsta kitoks požiūris.
25 proc.
36 proc.
47 proc.
Nepasidavė negaliai
Šiemet bus 10 metų, kai T. Šiliauskas sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Traumą Tomas patyrė Kyviškių trasoje vykusiose motokroso su priekaba varžybose. Užsikirto akceleratoriaus pedalas ir teko staigiai išsukti iš trasos, nes kitaip, pasak vyriškio, būtų buvę blogai visiems. Motociklo skrydis, smūgis. Toliau Tomas atsimena tik trupinius – greitosios pagalbos automobilis, priėmimo skyrius, kažką prašo pajudinti, pakilnoti, suspausti. Reanimacija, pora operacijų... Ir verdiktas – lūžo stuburas.
Vis dėlto Tomas sako niekada nenuleidęs rankų ir nepuolęs į neviltį. Nuo pat pradžių labai aiškiai suvokė savo situaciją – stuburo smegenys nutrauktos, nėra jokių iliuzijų, kad vaikščios. Dėl to iš karto bandė prisijaukinti vežimėlį ir prisitaikyti prie aplinkybių. „Būna sunkesnė diena, būna lengvesnė, tačiau stengiuosi pasidžiaugti tuo, kas joje gražaus, ir nesiekiu to, ko negaliu“, – sako Tomas.
Jis iš karto įsitraukė į neįgaliųjų bendruomenę. „Pirmus penkerius metus kaip kempinė viską gėriau, gėriau, dabar, jau šiek tiek prikaupęs žinių, stengiuosi dalintis su kitais, jiems padėti. Kažkas sakė: kai kitiems padedi, mažiau skauda pačiam. Man tas labai tinka. Tada mažiau apie save galvoju“, – sako T. Šiliauskas.
Fechtavimas – universalus sportas
Kol dar galėjo vaikščioti, Tomas buvo labai aktyvus, daug sportavo. Tad ir atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį namuose neužsidarė, išbandė ne vieną neįgaliesiems pritaikytą sporto šaką. Fechtavimu susidomėjo prieš keletą metų. Lietuvos paraplegikų asociacijos stovykloje Monciškėse surengė susitikimą su negalią turinčiais estų fechtuotojais. Atsirado keletas susidomėjusių. Kai Vilniuje atsirado galimybė treniruotis Fechtavimo akademijoje, iš pradžių sportavo vienas Tomas. „Treneris sėdosi ant kėdės. Bandėme, treniravomės. Ką mokėjo, tą perdavė, tačiau neturėjo neįgaliųjų fechtavimo patirties. Ir man buvo viskas nauja – 40-mečiui atrasti naują sportą nėra paprasta. Buvo neaišku, ar aš turiu duomenis, koordinaciją ir pan. Tačiau pradėjome buitiniu lygiu fechtuoti, pradėjo sektis, visai patiko.“
Pasak Tomo, fechtavimas – labai specifinis, bet universalus sportas: dirba kitos raumenų grupės, kiti pojūčiai. Tai yra viena iš sporto šakų, kuri tinka ir paraplegikams (kojų nevaldantiems, tačiau turintiems stiprias rankas), ir tetraplegikams (patyrusiems aukštą stuburo lūžį, dėl to silpniau valdantiems rankas). Varžomasi 3 kategorijose: amputantų ir liemenį valdančių, liemens nevaldančių (dažiausiai paraplegikai) ir tų, kurių rankų funkcija sutrikusi.
T. Šiliauskas patikina: nereikia galvoti, kad fechtavimas – tai lengvas pamojavimas špaga: „Galiu garantuoti – tenka ir gerai suprakaituoti, ypač užsivilkus aprangą. Kartais po treniruočių nors gręžk. Nėra taip paprasta 45 minutes kovoti.“ Pasak Tomo, šis sportas lavina reakciją, koordinaciją, laikyseną, pratina prie disciplinos. Sportuojant patiriamas džiaugsmas, kad gali nugalėti save ir dar ką nors nustebinti. Kai kovoji, atsiranda azartas, noras pasivaržyti, adrenalinas.
Jam pritaria ir kiti šios sporto šakos entuziastai. Aidas Mockus sako, kad jam fechtavimas labai patinka, svarbu tai, kad neįgalumas nesuvaržo. Jo nugaros smegenų pažeidimas gana aukštas, tad, pavyzdžiui, žaisti krepšinį labai sunku – negali pasilenkti, išlaikyti pusiausvyros, todėl sudėtinga dirbti su kamuoliu. Na, o fechtavimui tai netrukdo.
Raimondos Kavaliauskaitės rankos nėra stiprios, tačiau fechtavimas ir jai prilipo. Pasak merginos, nėra lengva varžytis su stiprias rankas turinčiais vyrais, tačiau labai įdomu – šis sportas gana azartiškas.
Noriu, kad žmonės išeitų iš namų
„Svarbiausia, kad fechtavimu užsikrėstų daugiau žmonių ir mūsų bendruomenė būtų didesnė. Kol nėra konkurencijos, nėra ką ir kalbėti apie profesionalumą, – sako Tomas. – Labai noriu išpopuliarinti šią sporto šaką, kad žmonės suprastų, kad yra tokia galimybė. Be to, neįgaliųjų fechtavimas yra paralimpinė sporto šaka. Jei kas nors svajoja patekti į paralimpines žaidynes, turi labai gerą šansą – konkurencija kol kas nėra didelė. Jei žmogus turi duomenis, gali greitai pasiekti rezultatų. Žinoma, tam reikia ne vienų metų treniruočių.“
T. Šiliauskas ragina visus, kurie nors kiek susidomėjo, pabandyti – juk žmogus niekada nesužinos, ką gali, kol neišmėgins. „Aš už tai, kad žmonės bandytų – nesvarbu, ar tai plaukimas, ar krepšinis, ar fechtavimas. Svarbiausia – nesėdėti namuose. Mes, neįgalieji, ne tiek daug turime savirealizacijos galimybių, o sportuojant, pajutus, kad kažką gali, savivertė kyla. Jei jau išvažiuoji iš namų, esi nugalėtojas, o jei dar nuvažiuoji į treniruotę, dažnai grįžti namo šypsodamasis: turėjau gerą dieną“, – dalijasi įspūdžiais Tomas.
Deja, neįgaliesiems galimybių būti aktyviems nėra labai daug. Net ir Vilniuje vežimėliais judantys žmonės neturi daug pasirinkimo. „Dėl to bandau užkrėsti visus fechtavimo virusu. Noriu praplėsti neįgaliųjų galimybes pasirinkti norimą veiklą“, – šypsosi Tomas. Jis neslepia – pradėti naują iniciatyvą nėra lengva. Kol nėra rezultatų, paramą gauti labai sunku. O kaip sportuoti, jei nėra tinkamos bazės, įrangos? Vis dėlto, Tomo manymu, tai ne priežastis pasiduoti – jis pasiryžęs įrodyti, kad neįgaliųjų fechtavimas Lietuvoje turi ateitį.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
