Šiek tiek senstelėję, bet įdomu. Rusijos žurnalisto pastebėjimai apie tenykščius nacius ir jų vietą sistemoje.
Maniežo aikštės taip ir nesužiūrėjo. Tiek milicija, tiek žurnalistai. Nors, jei apie gruodžio 11d. Akciją būtų buvę pranešta taip pat, kaip apie vėliau sekusias nacionalistų sueigas, jos tiesiog nebūtų buvę.
Kai viskas įvyko – visi buvo pasimetę. Na, futbolo sirgalių riaušes mes visi žinom, tačiau jos yra visada susijusios su pergalėmis – pralaimėjimais, bet čia?
Nacistų šūkiai šaliai Amžinosios ugnies, fašistinė simbolika, nacistiniai užrašai…tai – jau ne futbolas. Beje, pasak nedaugelio žurnalistų, kurie gruodžio 11 d. buvo Maniežo aikštėje, ši 5000 žmonių minia generavo tokią jėgą, kad jei būtų patraukusi į Kremlių – iki kurio buvo likę vos pora šimtų metrų – milicija vargiai būtų ką nors padariusi. Nebent imtų šaudyti. Kas būtų tada – net nesinori apie tai galvoti.
Visi „Youtube“ kanale matėme, kaip Maskvos milicija gruodžio 11 d. atsidūrė visai ne tokioje padėtyje, kaip yra pripratusi – gesinti „Nesutinkančiųjų eitynes“. Kuomet tuos vaikius, kurie netyčia ėjo pro Manežo aikštę ir taip suįžūlėjo, kad pasirodė kaukaziečiais (tarp kitko, jų draugėje buvo ir rusai), mušė tiesiog šalia OMON pareigūnų, buvo baisu. Milicininkai slėpė vaikinus po greitosios pagalbos automobiliu, tuo pačiu metu, priimdami nacionalistų smūgius, kurie buvo skirti tiems patiems vaikinams.
Minia mušėsi su milicija. Ir gerai, kad mušėsi tik rankomis ir naujametinais žaisliukais, nuo šalia Maniežo pastato stovėjusios eglutės. Apsiėjo „mažuoju krauju“.
Tačiau įvykiai rutuliojosi sava vaga. Pavyzdžiui, „Jegoro Sviridovo atmintis“ peraugo į raginimus „atskirti Kaukazą“, jau vos po Ostankino įvykių savaitės.
Suvestinė:
2010-12-11 futbolo aistruoliai susirinko Maniežo aikštėje, kad pagerbtų „Spartako“ aistruolio Egoro Sviridovo atmintį. Jis buvo nušautas Maskvoje, 2010 m. naktį iš 5-os į 6-ą gruodžio, kuomet mušėsi su išeiviais iš Kaukazo. Paminėjimo akcija peraugo į riaušes, kurių metu nukentėjo 29 žmonės. Vėliau riaušės tęsėsi Sankt Peterburge, Rostove prie Dono, Samaroje, Volgograde ir kituose Rusijos miestuose.
Paprasčiausiai atskirti Kaukazą
Akcijos šalia „Evropeiskij“ Maskvoje, kurią skambiai pavadino „strėlyte tarp kaukaziečių ir rusų“, net neminėsiu. Apie ją net nėra ko minėti. Kažkas atėjo, pastovėjo, fotografavo, parėkavo, uždegė porą signalinių ugnių ir išsibėgiojo. Kaip ten bebūtų – apie 1000 sulaikytųjų. Milicijos know-how – šalia „Evropeiskij“ sulaikytus jaunuolius jau sekmadienį siuntė į karinių komendatūrų sveikatos komisijas.
Logiška – atėjai „Už Tėvynę“ – tai ir gink ją ne žodžiu, o darbu. Tik štai, kad po „komendatūros padėjėjų – milicininkų“ ranka dažnai pakliūdavo žmonės, kurie nebuvo tinkami tarnybai armijoje. Štai tokie „atsilikėliai“. Kai pats ėjau nuo stotelės iki Ostankino, priešais bėgo jaunimo minia, šaukianti, „Neikite ten! Jūsų batai – kareiviški – jus iš karto paims!“.
Nesupratau. Prieinu prie milicijos pulkininko, stovinčio šalia vienbegio stieties, netoli Ostankino, ir klausiu, ar man – žurnalistui – galima toliau eiti tokiais batais? Jis nesuprato. Aš taip pat. Taip ir išsiskyrėm.
Apie 20 kamerų kruopščiai filuomja neva „Nacional-demokratinio aljanso atstovą“, kuris mūkia kažkokią rezoliuciją apie Rusijos Federacijos valstybinių sienų peržiūrėjimą, bei reikalauja iš Federacijos sudėties išbraukti Šiaurės Kaukazo respublikas.
Jaunimo minia, kuri atėjo paklausyti šio „paskaitymo“, nebuvo įleista. Įvairūs sustiprinti VRM padaliniai, jau apsupę Ostankiną, labiausiai priminė 1993-iųjų įvykius. Atrodo, kad jie ir mąsto panašiai. Tai girdėti iš riaumojančių radijo ryšio stotelių komunikacijos: „Stumkite juos į parką, kirskite, kvieskite OMON, palikite vieną skylę ir – pakuokite“, – taip kažkas plyšavo milicijos ryšiu.
Ostankino parke dėjosi nesuvokiami dalykai. Jaunimo minios, nešinos deglais ir kažkokiais plakatais, klaidžiojo gatvelėmis. Milicija apsupo negeru laiku toje vietoje atsidūrusius jaunavedžius. „Linksmų“ jaunavedžių grupelę supainiojo su nacionalistais ir pareikalavo pateikti dokumentus. Atėjo nupuoštoji jaunoji, ir „susirinkusi“ visus savo svečius, nusivedė juos į netoliese buvusį restoraną.
Kažin kokie vaikinukai pamanė, kad aš – savas. Ėmė pasakoti apie akcijos smulkmenas bei savo nuomone apie miliciją ir Rusijos tautinę politiką. Keiksmažodžiais. Nustebau, kad kai kurie iš jų – net ne maskviečiai (du buvo iš Riazanės). Jie manęs klausinėjo, kur artimiausia metro stotelė, „jei vėl ims vaikyti“?
Pačiame parke, žurnalistų grupė, drąsių liko apie 5 žmones, (pusė jų – su neperšaunamomis liemenėmis, su užrašu „spauda“), kartu su OMON, ieškojo nacionalistų. Tuo metu iš tamsos pasirodė maždaug 200 jaunuolių kolona.
Omona‘as plyšauja racijomis, reikalaudamas pastiprinimo, grandine rikiuojasi, kad sulaikytų kad užkirstų kelią nacionalistanms. Jėgos nelygios – uniformuotųjų šioje vietoje vos 20. Vėliau paaiškėjo, kad pagrindines pajėgas milicija sutelkė prie kito išėjimo iš parko, tačiau minia iškrėtė „pokštą“, išėjusi prie kito išėjimo, prisidengiant krūmais. Apie laukiančius pareigūnus juos perspėjo telefonu.
OMON pasiruošė. Ginklų nemačiau, tačiau spėju, kad po švarkais yra pistoletai. Pamaniau – jei dabar milicininkus spaus, o tokia minia gali ne sunkiai tai padaryti – nešaudys. Tačiau iš arti stebėti darėsi pavojinga.
Už nugaros girdžiu: „Tuoja prasidės, varom!“. Atsisuku, ir matau tik bėgančiųjų nugaras, bėgančiųjų iš žurnalistų parko. Pasislėpiau už medžio, priklaupiau ant sniego, išsiėmiau kamerą – tebūnie, kas bus.
Default
Mūšio nebuvo. Minia pasidavė, pažadėjus, kad (kaip aš girdėjau) „išeis iš parko ir išsiskirstys“. Vietoje to, išeinančius iš parko, po vieną, vedė per sustiprintą milicijos koridorių, apieškodavo ir štabeliuodavo į autobusus. Ten juos dar kartą apieškodavo, regisrtuodavo ir paskirstydavo į patrulinius automobilius, kurie juos išvežiodavo po rajonines nuovadas. Kai kas bandė protestuoti, neva, jūsiškiai parke sakė, kad visus paleis. Juokinga.
Po valandos „pakavimo“, milicijos racijo ryšys jau rėkė: „Izmailas – į krantą“, „Taganka – į krantą“, „Arbatas – įkrantą“, „Arbatas“ – ne į krantą: jie visi čia mašinose jau sušalę, beldžiasi, kur juos vežti?“.
Rajoninės apylinkės negalėjo susidoroti su tokiu sulaikytųjų skaičiumi. Be to, buvo ne aišku, už ką juos „atrašinėti“ milicijos protokoluose? „Už smulkų chuliganizmą?“ Priedo, neaišku buvo, už ką juos „nurašinėti“, remiantis milicijos protokolais? Rajoninės nuovados nesusitvarkė. Negi už tai, kad tūkstantis žmonių buvo vienoje vietoje ir „garsiai necenzūriškai keikėsi bei iššaukiančiai elgėsi“? (tipinė milicijos formuluotė).
Visa tai buvo keista. Viena buvo aišku, kad tokiomis „pakuotėmis“ klausimo neišspręsi. Greičiau atvirkščiai.
Išvažiuojnat iš Ostankino, mane 2 kartus patikrino milicininikai. Kai tikrino paskutinį kartą – OMON‘vcas dūrė ranka į kamerą – (filmavau jaunimo sulaikymą stotelėje šalia Ostankino) – „negalima filmuoti“. Norėjau sužinoti, kodėl – paaiškino – tuoj kartu važiusim. Nusprendžiau, kad visgi labiau namo noriu, kamerą paslėpiau. Kas darosi rajoninėse nuovadose – pats žinau – pats dirbau.
Kiti Maniežai
Lankiausi ir visose kitose nacionalistų akcijose. Didžiulos milicijos skaičius, sraigtasparniai, šarvuočiai, kareiviai, užkardos, prevenciniai sulaikymai ir… nieko.
Kai Jegoro Sviridovo mirties 40 dienų sukako, pastebėjau, kad 15 sausio, Kronštato bulvare, milicija „superlojaliai“ elgėsi su šiais piliečiais. Atleiskite, tačiau, kai girtas sirgalius, OMON pulkininką užpila tik jo protėviams pažįstamais keiksmažodžiais, o pastarasis tik atsako, „nesikeik“, bet nieko nedaro – tai šį bei tą pasako. „Jie“ pajuto savo jėgą. Ir taip paprastai to pojūčio neatsisakys.
O visi kiti „jaunimsodžiai“ po „manežkes“ bus neskaitlingi ir „tušti“, jau vien dėl to, kad nebuvo pašaukti pagrindiniai „pėstininkai“ – futbolo aistruoliai. Jie dar ne itin tapatina save su naciais, bet labai greitai mokosi.
Sausio 15 d., Kronštadte, jie jau padėjo nacionalistams dainuoti perdarytas sovietine dainas, kuriose „inkrustavo“ „reikalingus žodžius“, kurie aišku iš kur paimti.
Maniežo karta
Visi pažymėjo, kad Manežo akcijose ir po to sekusiuose renginiuose dalyvavo daugiausiai 15 – 17 metų amžiaus vaikai. Kodėl? Todėl, kad tai – „sekanti karta“, kurios tėvai buvo pakliuvę į 1990-ųjų išgyvenimo kovą. Apie vaikus niekas negalvojo – reikėjo stengtis badu nemirti per visokius putčus, infliacijas, finansines piramides, valiutos keitimus, defoltus ir pan.
O štai sekančiame dešimtmetyje, Rusiją užplūdo pernelg didelės šūkio „Patriotizmas arba mirtis“ dozės. Visa žiniasklaida, metų metais, staugė apie patriotizmą, kaskart vis su kažkokiu agresyviu pokrypiu (kas ne patriotas – ne su mumis). Kiekvienos sporto rungtynės buvo lydymos reklaminais šūkiais, „Už mūsiškius!“ Tarp kitko, taip ir prasidėjo 2004-ųjų m. Maniežo bei riaušės, kilusios dėl Rusijos rinktinės pralaimėjimo. Dabar šie „sprotiniai – patriotiniai“ žaidimai nukreipti teisinga linkme.
Kam to reikia? Yra daug variantų. Tarp kurių yra ir toks: „tam, kad pergalingai išspręsti problemą, reikia ją pergalingai sukurti“. Taip kad, Maniežų dar bus.
Tai liks prekiniu ženklu. Aišku – ilgam. Juk, tam , kad kas nors pasikeistų – reikia ką nors pakeisti. O mes, palei seną įprotį, tylime. Instinktyviai. Daugelis, iš grynai patriotinių saugumo sumetimų.
Dmitrijus Florinas
O čia video su šiandieninės Rusijos gatvės nuotaikomis:
