Regina, Kristina, Sandra ar Inga, – taip pašauktos atsisuka ne vien damos. Žodynus varto ir kaip pavadinti savo numylėtinį karštligiškai ieško keturkojų augintojai, o Rusijos turtuolių kiauksintiems draugams sukurti vardai primena savotiškas poemas.
Viagra – moteriai be vyro
Šunų parodoms sudaromi dalyvių vardų katalogai gali pralinksminti ne prasčiau nei šmaikštus anekdotas.
Tokias parodas organizuojantys patyrę kinologai neslepia iki soties prisikvatojantys iš gyvūnų mylėtojų fantazijos purslų. Kas labiau šokiruoja: petriukais, joniukais šaukiami šunėkai ar uodegą vizginanti Viagra?
Potenciją gerinančio vaisto vardu škotų seterę pavadinusi šunų dresuotoja, kinologė Rūta Liberienė tvirtina papokštavusi turėdama tam tikrų išskaičiavimų.
„Jei mano šuo nelaimės parodoje, jį bent prisimins dėl vardo“, – kaip atkreipti dėmesį į laurų nenuskinančią kalytę, sumanė Rūta.
Kad tokia moteriška gudrybė buvo veiksminga, R.Liberienė įsitikino augintinę atvežusi į parodą. Renginio vedėjui pranešus apie Viagros pasirodymą, sukruto ant žiūrovų suolų sėdintys rusai.
„Kieno tas šuo – moters ar vyro? Jei moters, akivaizdu, kad ji vyro neturi“, – apie Viagros šeimininkę išvadas padarė svečiai iš užsienio.
Originalumo ir retų vardų savo augintiniams ieškanti R.Liberienė numojo ranka į pabodusius šuniškus lordus ar loras ir keturkojus pavertė alkoholio reklamos veidais – juos pavadino Metaxa bei Tekila. Kinologės kiemą iki šiol tebesergsti ugnimi alsuojančios mitologinės būtybės Chimeros vardu pavadinta belgų aviganė.
Vardus diktuoja laikmetis
Trisdešimt metų šunis dresuojančios R.Liberienės teigimu, keturkojų vardus taip pat, kaip ir žmonių, veikia mados vėjai. Iš populiariausių vardų nesunku nuspėti, kokie socialinio gyvenimo pokyčiai turėjo įtakos šunų augintojų fantazijai.
Prieš tris dešimtis metų į Rūtos mokyklėlę daugiausia susirinkdavo šeimininkų lordais ar princais tituluotų keturkojų. Kinologė svarsto, kad tokį pasirinkimą galėjo lemti politinis laikmetis – lygiavos principą deklaravusiu sovietmečiu bent jau augintinius norėta kilstelėti laipteliu aukščiau pilkos visuomenės.
Papūtus atgimimo vėjams Lietuvoje prasidėjo „piniguočių“ era. Ne tik kilmingųjų parodose, bet ir prie būdų pririšti amsėjo baksai, kiauksėjo rubliai, o patriotų jausmus kurstė keturkojai lojantys litai. Lietuviško valiutos vardu krikštijamų šunėkų gerokai padaugėjo, kai Litu savo draugą pavadino anuomet labai populiarios laidos apie automobilius ir eismo įvykius vedėjas.
Pasak R.Liberienės, prieš dešimtmetį Lietuvą pasiekė nauja šuniška mada – vardų žodynus pradėjo vartyti ne vien naujagimio laukiantys tėvai. Rūtai teko susidurti ir su keturkojėmis Kristina bei Gražina.
Pagerbia ir didžiakrūtes, ir prezidentienes
Augintinius, nors ir labai mylimus, vadinti žmonių vardais – pati didžiausia nesąmonė ir įžeidimas, įsitikinusi Panevėžio tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubo viceprezidentė Alfreda Liberienė.
36-uosius metus skaičiuojantis klubas vienija apie 120 narių iš įvairių šalių – Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos, taip pat daugelio Lietuvos miestų šunų augintojus.
„Labai pykstu ant šeimininkų, šunis pavadinančių žmonių vardais. Jei mūsų klube registruoja vadą, man širdis neleidžia užrašyti keturkojo žmogiško vardo“, – neslepia A.Liberienė.
Kinologė guodžiasi nors tuo, kad ši mada Lietuvoje dar nėra tokia populiari. Tačiau kaimyninėse Rusijoje ar Latvijoje moteriai ausys linksta nuo šunų mylėtojų fantazijos vaisių.
Į Latviją nuvažiavusios Zoja, Iveta ar Ineta neturėtų nustebti gatvėje pašauktos kokio nepažįstamojo. Pasak A.Liberienės, šie vardai labai populiarūs tarp kaimyninės šalies šunėkų.
Kai kartą išgirdo latvį savo augintinį šaukiant Arnu, tuo pačiu vardu pakrikštijusi sūnų A.Liberienė iš piktumo savo kalytę pavadino latviškai – Laila.
Iš Rusijos į parodas suvažiuoja nemažai kilmingų ingų ar reginų.
„Įsižeisčiau, jei mano vardu gyvūną pavadintų. Todėl man smūgis buvo, kad kinologė iš Rygos nesupyko, kai draugė savo šunį pavadino jos vardu – Zoja“, – stebisi A.Liberienė.
Kinologės teigimu, populiaru keturkojus krikštyti įžymybių garbei. Kažin, vyrai ar moterys dažniau savo kalytes pavadina pamelomis? Pasak A.Liberienės, įspūdingomis kūno formomis pagarsėjusios žvaigždės vardą turinčių keturkojų galima sutikti ir mūsų krašte. Lietuvos garsenybės tarp šunų mylėtojų nėra labai populiarios – kinologė pažįsta tik vieną keturkoję Almą.
Šuns vardas – per kelias eilutes
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė šmaikštauja seniai besilinksminusi, tai yra varčiusi šunų parodos dalyvių katalogą.
„Prieš 10–15 metų organizuodami parodas prisijuokdavom iš širdies. Toks įspūdis, kad šeimininkai šunims vardus sukurdavo neturėdami jokio supratimo, ką jis reiškia. Jei būtų žinoję, tikrai ne vieno būtų atsisakę“, – svarsto R.Kazlauskaitė.
Anot jos, šunų vardų margumyne lietuvių augintiniai atrodo gana santūriai. R.Kazlauskaitė pažymi, kad lenktynėse dėl keturkojų vardų sunkiausiai būtų pralenkti rusų turtuolius.
Atrodo, kad jų fantazijos šulinys renkant šunėkui vardą – neišsemiamas.
„Rusų šunų vardai – ilgi ilgi, sakinys per kelias eilutes, o svarbiausia – angliškas. Nors dažnai tai tėra visiška nesąmonė, tik nesusijusių žodžių kratinys, bet būtinai angliškas. Prieš dvidešimt metų, kai ši kalba nebuvo taip išpopuliarėjusi, ir keturkojų vardai buvo paprastesni“, – teigė draugijos prezidentė.
Kinologė perpratusi nerašytą šunų augintojų iš Rusijos taisyklę: kuo mažesnis keturkojis, tuo ilgesnis jo vardas. Parodoje oriai savo grožį demonstruojantis geriausias žmogaus draugas pristatomas, pavyzdžiui, taip: Mano Meilė Princesė Diana.
Nors necenzūrinių vardų R.Kaz-lauskaitė nepamena, tačiau neslepia, kad pasitaiko raudonuoti verčiant angliškų žodžių kratinį. Kinologė įtaria, kad taip savo numylėtinius pavadina išprusimą bandantys pademonstruoti, tačiau anglų kalbos absoliučiai nemokantys šeimininkai.
Išduoda augintojo intelektą
Kai kuriose šalyse registruojami kilmingi keturkojai nuo tokių nesąmonių išgelbėti – taisyklėse apribotas vardo ilgis. Latviai susizgribo riboti šunininkų fantaziją ir pareikalavo kilmingus augintinius pavadinti ne ilgesniais nei 21 raidės vardais.
Lietuvoje prie šuns vardo būtina nurodyti ir veislyną, todėl, pasak R.Kazlauskaitės, kelių sakinių ilgio vardų, kaip Rusijoje, nepasitaiko. Veislynus taip pat reikalaujama pavadinti prasmę turinčiais lietuviškais žodžiais. Tačiau, anot kinologės, nesusipratimų vis tiek neišvengiama.
„Jei būtų leidžiama bet kokį pavadinimą suteikti, fantazija lietųsi per kraštus. Vienas veisėjas pageidavo įregistruoti veislyną „Šaldytuvas“. Aiškinome, kad nelogiškai skambės prie jame gimusio šuns vardo pridėtas toks žodis. Pavyzdžiui, Bobikas Šaldytuvas ar Lordas Šaldytuvas. Deja, toks veislynas vis tiek buvo užregistruotas“, – pasakojo R.Kazlauskaitė.
Anot jos, Lietuvoje tebėra populiaru keturkojus pavadinti karaliais, baronais ar lordais, esą neužtenka, kad šuo turi kilmės dokumentą, bet dar ir vardas privalo parodyti, kad jis – elitas, ne koks plebėjas.
„Vis dėlto turim to snobiškumo. Pagal augintinio vardą galima spręsti apie jo šeimininko pretenzijas, ambicijas, o gal net intelektą. Įmantrūs keturkojų vardai – savotiškas būdas kompensuoti savo įsivaizduojamus trūkumus ar gyventi trukdančias problemas“, – pažymi kinologė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
