Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo direktorių tarybos narė ir „Facebook“ vykdomoji direktorė Sheryl Sandberg žurnalui „Forbes“ papasakojo apie tai, kaip tapti geriausiu vadybininku.
Iš pradžių S. Sandberg sėkmingai kopė karjeros laiptais Pasaulio banke ir JAV finansų ministerijoje, o po to perėjo į „Google“. Ten ji dirbo viceprezidente, atsakinga už reklamos paslaugų „AdWords“ ir „AdSense“ pardavimus. 2008 m. S. Sandberg priėmė „Facebook“pasiūlymą ir tapo šios bendrovės vykdomąja direktore, tai yra, antruoju asmeniu valdymo hierarchijoje po Marko Zuckerbergo.
S. Sandberg yra pilietinio judėjimo aktyvisto duktė, tad garsėja aktyvia visuomenine pozicija, sakoma pranešime. Didelį rezonansą sukėlė jos paskaita apie lyčių paritetą, 2010 m. perskaityta inovatorių konferencijoje TED. Jos vaizdo įrašą internete peržiūrėjo daugiau nei 2 mln. lankytojų. Neseniai bestseleriu tapo S. Sandberg knyga „Lean In: Women, Work, and the Will to Lead“, kurioje ji ragina moteris nenusileisti kovojant dėl aukščiausių pozicijų versle ir visuomeninėje veikloje. Dienraščio „The New York Times“ sąrašuose ši knyga šių metų kovo mėnesį užėmė pirmąją vietą ne grožinės literatūros kūrinių kategorijoje. S. Sandberg yra pirmajame „Forbes“ sudarytame įtakingiausių pasaulio moterų sąrašo dešimtuke. Taigi, žodis jai.
Užduokite sau klausimą: ką aš padaryčiau, jei nebijočiau? O po to padarykite tai.
Lengva nemėgti moterų – vadovių, kol jų tiek mažai. Jei moterys užims pusę vadovaujančių pareigų, bus neįmanoma nemėgti tiek žmonių.
Kitos kompanijos kvietė mane eiti generalinės direktorės pareigas, bet aš nusprendžiau tapti „Facebook“ vykdomąja direktore. Iš pradžių manęs klausinėjo, kodėl atėjau dirbti į žemesnes pareigas pas 23 metų amžiaus kompanijos vadovą. Šiandien manęs to jau nebeklausinėja.
Darbas „Facebook“ bendrovėje man patinka, išskyrus tas dienas, kai kolegos kreipiasi į mane su panašiais prašymais: „Sheryl, gal pažvelgtum į tai? Mums reikia suprasti, kaip šią funkciją vertins vyresnės kartos žmonės“.
Už stabilumą dažnai tenka mokėti praleistomis augimo galimybėmis.
Visi norime gauti pareigas ar vaidmenį, kuris bus mums iš tikrųjų įdomus. Kad jį būtų galima atrasti, reikia koncentracijos ir lankstumo, todėl aš siūlau visada turėti du orientyrus: tolimos ateities svajonę ir planą artimiausiam pusmečiui.
Aš paprašiau Marką (red.– Zuckerbergą), jog jis kartą per savaitę atvirai dalytųsi su manimi mintimis apie mano darbą, kad pašalinčiau tai, kas jam kelia nerimą... Bėgant metams atviras apsikeitimas nuomonėmis tapo dalimi mūsų tarpusavio santykių, dabar mes išsakom viską, ką manom nelaukdami savaitės pabaigos.
Jei mes pripažįstame emocijų svarbą ir esame pasirengę jas aptarti, tampame geresniais vadovais, partneriais ir kolegomis.
Požiūris „tai tik verslas“ ne visada yra naudingas verslui.
Jei iš anksto planuosime, kaip derinsime karjerą ir šeimą, paprasčiausiai atimsime iš savęs galimybes, o ne kursime jas.
Man ir toliau kiekvieną dieną tenka ką nors aukoti plėšantis tarp šeimos ir darbo. Su tuo susiduria kiekviena moteris, ir aš suprantu, kad esu geresnėje padėtyje, nei daugelis iš mūsų.
Aš ir mano draugai naiviai tikėjome, kad feministės jau nebereikalingos. Mes klaidingai manėme, kad daugiau nebėra dėl ko kovoti.
Kiekvienas, keliantis lyčių lygybės klausimus darbo vietoje, žengia slidžiu takeliu. Pati savaime ši problema paradoksali: pripažįstant skirtumus tenka siekti lygiateisiškumo.
Vadovai vyrai dažnai nesuvokia, kokį pranašumą jie turi vien tik dėl to, kad yra vyrai, ir dėl to nekreipia deramo dėmesio į nepavydėtiną moterų padėtį.
Gaila, kad kliūtimi siekiant tikslo, jog daugiau moterų dirbtų vadovaujančiose pareigose, tampa moterys, kurios jas jau užėmė... Labai liūdna, kai viena moteris trukdo kitai daryti karjerą.
Dėl kiekvieno darbo tenka ką nors aukoti. Svarbiausia – išvengti bereikalingų aukų. Tai dar labiau apsunkina mūsų kultūroje vertinamas visiškas atsidavimas.
Žmonės dažnai vaidina, kad jų profesiniai sprendimai nesusiję su asmeniniu gyvenimu. Jie bijo darbe aptarinėti savo asmeninius reikalus, tarsi šios dvi sferos jokiu būdu negalėtų persikloti, nors iš tikrųjų taip nėra. Aš pažįstu daug moterų, kurios nė už ką darbe neprasižios apie savo vaikus bijodamos, kad kolegos susidarys neteisingą nuomonę apie jų gyvenimo prioritetus. Tikiuosi, ne visada taip bus.
Kai su „Facebook“ steigėju ir generaliniu direktoriumi Marku Zuckerbergu derėjausi dėl savo atlyginimo dydžio, jis pateikė pasiūlymą, kuris man pasirodė teisingas. ...Aš buvau pasiruošusi pradėti darbą. Aš nekantravau jo imtis. Tačiau nė vienas mano lygmens vyras nebūtų sutikęs priimti paties pirmojo pasiūlymo. Aš grįžau pas Marką, kad pasakyčiau, jog negaliu priimti jo pasiūlymo, ir pradėjau kalbėti: „Žinoma, jūs suprantate, kad samdote mane tam, jog man vadovaujant būtų sudarinėjami naudingi sandoriai, ir todėl norite, kad mokėčiau kuo geriau derėtis. Šiandien vienintelis kartas, kai mudu atsidursime skirtingose stalo pusėse.“
