Cukraus kainos kilimas, kaip ir gamtos stichijos, tampa neprognozuojamas. Kelio atgal prie buvusių cukraus kainų nėra ko tikėtis. Vienintelio, ko galima tikėtis – dar didesnio cukraus kainų šuolio po 2014-2015 metų, kai bus įgyvendinta Europos cukraus sektoriaus reforma.
Cukrinių runkelių augintojai ir perdirbėjai atvirai prabilo, kad Europos Sąjungos skubinimasis mažinti cukraus perdirbimo kvotas buvo skubotas, o skatinimas uždarinėti fabrikus – neapgalvotas.
Per trejus ES vykdytos reformos metus Europoje panaikinta apie 5,6 mln. tonų cukraus kvotos, uždaryti 79 cukraus fabrikai. Pasitraukusiems iš gamybos išmokėtos ir dar tebemokamos milijoninės kompensacijos. Baltijos šalyse lietuviai liko vieninteliai cukraus gamintojai. Iki reformos Lietuvoje buvo keturi cukraus fabrikai, o baltojo cukraus kvota buvo per 100 tūkst. tonų. Maždaug tokio kiekio cukraus per metus reikia Lietuvai. Šiuo metu „Baltic Sugar Kėdainiai“ turi 64,2 tūkst. tonų baltojo cukraus kvotą, „Arvi cukrus“- 26 tūkst. tonų kvotą. Kol galioja Europos cukraus sektoriaus ekonominės ir teisinės nuostatos, pirmiausia reikalaujama patenkinti savo šalies reikmes, o tik tada parduoti cukrų kitiems.
Ką galima padaryti, kad cukraus gamyba nemažėtų? „Skatinti žemdirbius auginti cukrinius runkelius. Nes antraip runkelius ištiks linų likimas“, - sako žemdirbiai, kuriems nuo nuolat brangstančio cukraus nubyra tikrai ne didžiausi trupiniai. Pasak cukrinių runkelių augintojų, tai įmanoma tik stiprinant partnerystės santykius tarp žemdirbių ir perdirbėjų.
Suvalkijoje – vėl karštos derybos
Mažiau nei mėnuo liko iki sutarčių pasirašymo pabaigos, o derybos tarp „Arvi cukraus“ ir žemdirbių, galima sakyti, vos įpusėjusios. Už praėjusių metų derlių gavę vos po 109 litus už toną augintojai reikalauja mokėti po 150 litų, o perdirbėjai tesiūlo 116 litų. Žemdirbiai gąsdina sutarčių nepasirašysią. Verčiau jau augins rapsus ir kviečius, kurių supirkimo kainos praėjusiais metais rekordiškai pakilo.
„Viskas brangsta: trąšos, kuras, chemikalai, todėl pigiau auginti runkelių mums neapsimoka. Kas dar suskaičiuos vargą, kurį patiriame laukais braidydami iki užšąlant. Ta technika, kurią naudoja cukrinių runkelių augintojai, nėra išskirtinė. Sustatysime sėjamąsias ir nuėmimo kombainus, o visa kita galima pritaikyti prie kitų žemės ūkio darbų“, - sakė žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos regiono cukriniai runkeliai“ vadovas Mangirdas Krunkaitis.
Suvalkijoje cukriniais runkeliais apsėjama apie penkis tūkstančius hektarų, užauginama 180-200 tūkst. tonų cukrinių runkelių, augintojų yra per 200. Didžioji dalis žemdirbių užaugintus runkelius parduoda „Arvi cukrui“ ir tik dalis Šakių ir Vilkaviškio r. savivaldybių žemdirbių juos išveža į Kėdainius.
Vienas iš stambiausių augintojų Suvalkijoje yra pats M. Krunkaitis. Jo kvota yra per 2,5 tūkst. tonų, runkelius augina daugiau nei pusėje šimto hektarų, todėl jo kova už augintojų reikalus yra savaime suprantamas dalykas. „Augintojai nori, kad runkelių kaina priklausytų nuo cukraus kainos rinkoje. Iki šiol tai nebuvo derinama, o juk tai logiška. Be žemdirbių dalies nebūtų nė cukraus. Kalbos, kad lietuviškus cukrinius runkelius išstums iš Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno šalių įsivežtos cukranendrės, taip ir liko kalbos. Iš tokių tolybių atgabenus žaliavą cukraus kainos pakiltų iki kosminių aukštumų. Kas pirktų „ausinį“ cukrų?“- klausė M. Krunkaitis.
Runkelius susiejo su grūdais
Tuo tarpu „Baltic Sugar Kėdainiai“ cukrinius runkelius auginantys žemdirbiai atsikvėpę laukia pavasario. Sutartis su fabriku žemdirbiai yra pasirašę 5 metams. Metai jau praėjo. Aukštaičiai sutartyje numatytą nekintančią cukrinių runkelių pardavimo kainą susiejo su tų metų antros klasės kviečių kaina ir cukraus rinkos kaina. Viskas kaip iš rašto. Išaugus cukraus kainai žemdirbiai tikisi papildomų pajamų gauti ateinančiais metais.
Anot žemės ūkio kooperatyvo „Kėdainių krašto cukriniai runkeliai“ valdybos pirmininko Algio Šleževičiaus, šis pastovumas taupo žemdirbių energiją ir nervus. Jie tiesiog ramiai gali planuoti darbus.
Tapo grūdų augintojais
Prieš trejus metus nedaug trūko, kad būtų uždarytas seniausias Lietuvoje Marijampolės cukraus fabrikas „Arvi cukrus“. Nesutarę dėl cukrinių runkelių pardavimo kainos, auginti runkelius atsisakė apie pusšimtį žemdirbių. „Arvi cukrus“ žemdirbiams tada siūlė 105,3 lito už toną, o patys žemdirbiai prašė 150 litų už toną, fabriko restruktūrizavimo priedo ir einamųjų metų infliacijos lygį atitinkančio priedo.
Susiderėti nepavyko, todėl dalis žemdirbių pasitraukė. Tiesa, ne tuščiomis. Jie iš Europos Sąjungos pasiėmė vienkartinę restruktūrizavimo išmoką. Tokią pat galimybę pasiimti vienkartinę išmoką ir dingti iš rinkos turėjo ir fabrikas. Pasitraukdamas iš gamybos, fabrikas būtų gavęs solidžią sumą. Tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
Iš gamybos pasitraukę cukrinių runkelių augintojai netektį atlaikė stojiškai. Ne vienas pripažino, kad širdį dėl pasitraukimo iš kelių blokadose atkovoto cukraus fabriko labai skaudėjo. Pabėgėlius guodė tik tai, kad jie gauna išmoką ir kad auginti kviečius bei rapsus esą paprasčiau nei iki gruodžio šalti laukuose prie cukrinių runkelių. Pirmieji metai po pasitraukimo ne vieną jų atšaldė, lyg tyčia grūdų kainos buvo labai menkos. Tačiau po praėjusių sėkmingų grūdų augintojams metų kartėlį jaučia retas.
Buvusi kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ vadovė Vida Svotienė pripažįsta, kad apsisprendimo nebesėti cukrinių runkelių gailėjosi tik iki rudens, kol atėjo metas kaimynams kasti runkelius. „Šitas darbas yra katorga ir perdirbėjai turėtų būti dėkingi žemdirbiams, kad jie dar augina runkelius, o ne lupti nuo jų paskutinę odą“, - įsitikinusi V. Svotienė.
Iš cukrinių runkelių augintojų gretų kartu su būriu suvalkiečių pasitraukęs Aleksandras Stonkus taip pat sako nesigailintis savo žingsnio. Paklaustas, kas kelia cukraus kainą, A.Stonkus kaltinti fabrikų nebuvo linkęs. Jo manymu, iš cukraus nemenkai pasipelno valstybė per akcizus, pridėtinės vertės mokestį ir cukraus pardavėjai. „Cukraus kaina Lietuvoje yra nepagrįstai didelė, didžiosiose Europos valstybėse cukrus yra pigesnis, bet ir darbininkų uždarbiai ten yra gerokai didesni“, - svarstė A. Stonkus.
Kastytis PATIEJŪNAS, Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacijos pirmininkas:
Pagrindinė cukraus kainos didėjimo Europoje priežastis yra cukraus kainos augimas pasaulio rinkoje. Cukraus kaina pasaulio rinkoje yra aukštesnė negu Europos Sąjungos vidaus rinkoje. Mažinant cukraus kvotas Europos Sąjungoje buvo galvojama, kad iš trečiųjų šalių plūstels cukrus, bet taip neatsitiko. Kam vežti cukrų į Europą, jeigu jį brangiai galima parduoti pasaulio rinkoje ir ne blogiau uždirbti. Atsitiko taip, kad Bulgarijoje, Portugalijoje, Rumunijoje be darbo stovi cukraus rafinavimo fabrikai, planavę iš cukranendrių gautą produktą perdirbti į baltą cukrų, bet neapsimoka, nes cukranendres per brangu pirkti, o cukraus kaina Europoje yra mažesnė negu pasaulio rinkoje. Dėl to Europoje labai padidėjo cukraus deficitas. Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse, kurios sutiko smarkiai sumažinti kvotas, cukraus deficitas ypač juntamas, o kainos yra tikrai didelės. Ta banga ir pas mus atsirito.
Beveik visas abiejuose mūsų cukraus fabrikuose pagamintas cukrus yra parduodamas vidaus rinkoje. Parduoti galima tik tai, kas pagaminama viršijant kvotą. Lietuvai duota kvota yra 92 tūkst. tonų, o suvartojimas - apie 100 tūkst. tonų. Dar šalia turime Latviją, Estiją, kurios savo cukraus fabrikų neturi, tai dėl to galbūt ir susiklostė tokia tarytum deficitinė situacija. Dėl to jau ne vieną mėnesį girdėti kalbų, jog dalį nekvotinio cukraus Europa galbūt bandys perskaičiuoti į kvotinį, kad pirmiausia būtų aprūpinama vidaus rinka.
Europos Komisija po truputį praregi pridariusi klaidų. Reformos intencijos leisti uždirbti labiausiai atsiliekančioms šalims gal ir buvo pagirtinos, bet nebuvo apskaičiuota, kad pasaulyje vyksta įvairūs kataklizmai, kurie daugelį reformų pakoreguoja. Cukraus reformos gal atgal ir nebepasuksi, bet laikinos priemonės, tokios kaip nekvotinio cukraus konvertavimas į kvotinį, norint patenkinti vidaus rinkos poreikį, yra įmanomos. Pagal Europos Sąjungos nuostatas naujų fabrikų statyti negalima, bet didinti jų našumą nedraudžiama.
Dalia Byčienė
