32 metų Londono „Chelsea“ ir Anglijos rinktinės žaidėjas Frankas Lampardas juokauja, kad pagyvenusių žmonių diskriminacijos eroje, kai labiausiai vertinama jaunystė, jam jau turbūt derėtų galvoti apie gyvenimą be futbolo.
Visos Europos mastu galima susidaryti įspūdį, kad geriausių 30-mečių futbolininkų karta jau pasiekė karjeros viršūnę ir pradėjo ristis žemyn: Johnui Terry'ui ir F. Lampardui su gydytojais tenka bendrauti dažniau nei anksčiau, „FC Barcelona“ ir Ispanijos rinktinės saugą Xavi Hernandezą kamuoja bėdos dėl Achilo sausgyslės, dėl traumos Brazilijos ir Madrido „Real“ žvaigždė Kaka negalėjo pradėti sezono, Milano „Inter“ argentinietis Diego Milito vis dar gydosi raumenų traumas. Ar visos šios problemos išties atsitiktinės? O gal tai tik įrodymas, kad visi į ketvirtą dešimtį įžengę veteranai jau turėtų galvoti apie pensiją?
„Aš manau, kad per visą karjerą kaupi banke pinigus, o kalbant apie sveikatą, kuo labiau ja rūpiniesi nuo pat karjeros pradžios, tiek aikštėje, tiek asmeniniame gyvenime – ilsiesi, gerai valgai, galvoji apie sveiką mitybą, tuo geriau, – sako F. Lampardas. – Visa tai labai svarbu. Kai tau 22-eji, jauti, kad gali sau leisti kur kas daugiau, tačiau kai įžengi į ketvirtą dešimtį, supranti, kaip gerai, kad visą tą laiką gyvenai teisingai. Štai kodėl mūsų dienomis vis daugiau futbolininkų puikiai jaučiasi ir įpusėję ketvirtą dešimtį. Jie ne tik turi apsčiai žaidimo patirties, bet ir gebėjo tinkamai savimi rūpintis. Prieš 15 ar 20 metų šito turbūt nebuvo, bet manau, kad dabar viskas pasikeitė“.
Svarbiau protas, o ne raumenys
Kai kūnas nebegali bėgti taip pat greitai ar šokinėti taip pat aukštai, vyresnio amžiaus žaidėjai pasitelkia kitus, su protu susijusius, veiksnius: motyvaciją, išmintį ir mėgavimąsi savo žaidimu, kurie ir leidžia jiems toliau sėkmingai rungtyniauti.
„Tai, kaip aš jaučiuosi, leidžia man patirti tokį patį malonumą žaidžiant, kaip ir anksčiau, ir viliuosi, kad būsiu puikios formos mažiausiai iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, bei paseksiu tokių žmonių kaip „Manchester United“ saugas Ryanas Giggsas (37 metai) ir italas Paolo Maldinis (42 metai) pavyzdžiu. Man patinka kasdien treniruotis – yra daug žaidėjų, kurie to nemėgsta, bet man tai visada patiko. Aš sustosiu tik tada, kai pajusiu, kad daugiau nebegaliu“.
Kitas dalykas – apgauti protą, kuris dešimtmetį gyveno nuolatinės įtampos, kovų, pergalių ir pralaimėjimų atmosferoje. „Kiekvienas geras futbolininkas, ilgai mėgavęsis sėkme, turi rasti būdų paskatinti save. Tačiau mes visi gebame tai daryti – pavyzdžiui, aš stengiuosi įmušti daugiau įvarčių nei ankstesniais metais. Kita vertus, mane labai skatina nesėkmių baimė: baimė ir nenoras nusileisti pakopa žemiau nei ankstesniais metais. Baisu net pagalvoti, kad kas nors gali pasakyti, kad aš atrodau pavargęs ar pradedu atsilikti. Visada noriu jausti, kad galiu žengti dar žingsnį į priekį. Ir man tai turbūt yra didžiausia paskata, o ne koks nors konkretus tikslas“, – samprotauja F. Lampardas.
Noras visiems įtikti
Taip, futbolininkai garsūs visame pasaulyje, tačiau, kaip ir kiti žmonės, gali pasiduoti pralaimėjimo baimei. F. Lampardas pripažįsta, kad vienas iš jo trūkumų yra noras visiems įtikti.
„Kartais tai gali būti papildoma galimybė, bet kartais – trūkumas. Tai gerai, kai nori įtikti artimiems žmonėms, visus džiuginti. Tačiau kai jauti, kad tau tai nepavyksta, imi iš savęs per daug reikalauti. Gyvenimo patirtis padeda geriau su tuo susidoroti, tačiau vis tiek nesiliauji norėjęs padaryti viską gerai. Vis dėlto ilgainiui išmoksti susitaikyti su tuo, kad kartais negali nieko padaryti“, – konstatavo „Chelsea“ saugas.
Kai kūnas ima senti, fizines jėgas ir energiją ima keisti protas. Vietoj agresijos atsiranda gudrumas, o užuot dar greičiau lakstęs, imi bėgioti išmintingiau. F. Lampardas pripažįsta, kad šį sezoną per rungtynes nubėga mažiau nei anksčiau. Bet ne todėl, kad jau nebegali tiek bėgioti, o todėl, kad dabar žino, jog nebereikia: „Man smagu galvoti, kad dabar bėgioju išmintingiau. Pirmiausia iš patirties žinau, kad nėra prasmės bėgioti tik tam, kad bėgiotum, o antra, kam bėgioti ištisas trejas rungtynes per savaitę, jeigu tau to nereikia. Išmoksti būti naudingas ir mažiau vargindamas kojas. Dabar aš tikrai aikštėje judu naudingiau, nei kai buvau 22 ar 23 metų. Mano žaidimo stilius padėjo man išvengti rimtų traumų. Esu iš tų žaidėjų, kurie linkę įsigilinti į žaidimą, o ne beprasmiškai lakstyti, mėgstu apgalvoti taktiką ir perimti kamuolį, o ne bėgioti po aikštę vaikantis varžovą“.
Rinktinės neatsisakys
Nėra abejonių, kad R. Giggsas tik laimėjo iš to, kad įžengęs į ketvirtą dešimtmetį atsisakė kvietimų į Velso rinktinę. Tačiau F. Lampardui tokia galimybė netinka. „Man atrodo, kad galimybė žaisti savo šalies rinktinėje suteikia galimybę šiek tiek paįvairinti gyvenimą. Rinktinėje treniruotės šiek tiek skiriasi, jos ne tokios intensyvios. Kita vertus, net jei ir nežaidi rinktinėje, vis tiek treniruojiesi taip pat daug, kad neprarastum sportinės formos, – kalbėjo F.Lampardas. – P. Maldinis Italijos rinktinėje žaidė daugelį metų ir visada gebėjo aukščiausiu lygiu rungtyniauti tiek savo klube, tiek rinktinėje. Manau, kad baigiant ketvirtą dešimtį ima kilti klausimas, ar dar tebesi reikalingas savo šaliai. Gerai, jeigu turi trenerį, kuris padeda tau įveikti šią problemą. Dirbant su tokiu treneriu kaip Carlo Ancelottis, P. Maldinis nesitreniruodavo su komanda kiekvieną dieną, žaisdavo gal dvejas rungtynes iš trijų ir gaudavo papildomų poilsio dienų. Svarbu, kad šalia būtų žmonės, kurie tai supranta“.
„Anglai sunkiai keičia savo požiūrį, o žiniasklaidos nuomone, sulaukęs trisdešimties, jau pamažu keliauji senatvės link. Tai labai pasenęs požiūris, – sako F. Lampardas. – Tai, kiek mes dabar mankštinamės, labai skiriasi nuo mano tėvelio laikų, aš žinau, kiek jie treniruodavosi ir matau kaip tėtį dabar kamuoja sąnarių skausmai. Jeigu žiniasklaidoje būtų atkreipiamas dėmesys į sėkmingai žaidžiančius futbolininkus, perkopusius per ketvirtą dešimtį, požiūris galbūt pasikeistų. Man įdomūs tokie žmonės kaip K.Ancelottis, kuris yra atsidėjęs darbui, tačiau mėgsta skaniai pavalgyti, mėgsta keliones. Labai norėčiau tapti treneriu ir, tikiuosi, aukšto lygio. Su amžiumi imi daug dažniau analizuoti žaidimą ir galvoti, ką darytum, jeigu būtum treneris. Jose Mourinho atvėrė man akis; per mano karjerą jis vienintelis treneris, kuriam rūpėjo sukurti komandos dvasią. Jam tai buvo taip pat svarbu, kaip ir spardyti kamuolį. Norėčiau sekti jo pavyzdžiu, mokyti geriausius futbolininkus, treniruoti tokiu pat lygiu, kokiu pats žaisdavau“.
Dosjė:
Frenkas Lampardas gimė 1978 birželio 20 d.
Klubai:
1994–2001 m. „West Ham United“ 148 (24)
2001 – „Chelsea“ 329 (107)
Nacionalinė komanda
1999 – Anglija 83 (20)
Parengė Rolanda STRUMILIENĖ
