Šūkauju gėlų kalba tik todėl, kad šiandien – Šv. Patriko diena, Lá Fhéile Pádraig.
Nesirengiu čia atstoti Vikipedijos. Apie Airiją kiekvienas gali pasiskaityti savarankiškai.
Ypač tie, kurie netiki, jog tauta – tai atminties produktas, ir tas produktas nebūtinai turi kalbėti airiškai. Gėlų (airių) kalba nėra nei mirusi, nei labai gyva. Jos būsena – tarp leisgyvės ir apyžvalės.
Neužsidarė airiai savo filologijos kategorijose ir išeidami į platųjį pasaulį netapo dužūs kaip stiklo taurės.
O išsisėjo jie plačiai. Visuomet buvo kažko didesnio dalis. Įtariu, kad Éire yra vakarinis arijų pakraštys, o Iranas (Aryan‘as) – jų rytinė stovyklavietė. Pavadinimas Éire gal tiesiogiai ir nesusijęs su arijais, gal nurodo į deivę, bet jos ariškos kilmės niekas neginčija.
Tačiau ne apie arijus kalba, o apie airius. Viki straipsnelį apie airių diasporą siūlau pastudijuoti.
Net jeigu airių kilmės žmonių pasaulyje yra ne 80 milijonų, o tiktai 3 – vis tiek tai yra labai daug, lyginant su dabartiniu salos gyventojų skaičiumi (apie 6 milijonai).
Nurodytą Viki šaltinį verta panagrinėti, kad dar kartą įsitikintume, jog Lietuva trypčioja vietoje, bandydama išspręsti klausimą dėl pilietybės suteikimo lietuvių kilmės žmonėms, o Airija panašią kliūtį įveikė pasaulio airių naudai.
Paviršutiniškai (kitaip negaliu) palyginsiu airių ir lietuvių pasaulinius pasiekimus. Lietuviai išsaugoji gimtąją kalbą. Negali sakyti, kad airiai ją prarado, tačiau daugelis airių buityje nevartoja gėlų kalbos.
Lietuviai tik svajoja, kad Geležinio Vilko staugimas išgarsins Lietuvą, o bet kuris O‘Connoras laikomas esąs airių kilmės, net jeigu jis juodaodis. Connor yra suanglintas vardas Conchobhar, reiškiantis „vilką meilužį“. Taigi airiai turi pasaulinį brand – tautos prekės ženklą, o lietuviai apie tokį tik svajoja. Šv. Patriko diena – tarptautinė šventė. Ar tokia gali tapti Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, diena?
Į Ameriką emigravę airiai buvo kieti vyrukai (žiūrėk „Niujorko gaujas“) – vienu metu net buvo svarstoma, ar neuždraudus į JAV emigruoti italams ir airiams. Bet Kennedy šeima, turtėjimo laikais gal ir prikišusi nagus prie svaigalų kontrabandos kartu su Pranu Kriukeliu, įtikino visą pasaulį, jog įprastas airio įvaizdis – banditas katalikas – nėra amžinas.
Šiandien būtinai turėjau išgerti „Guinness“ alaus. Radau jo užeigoje „The Dubliner“ Dominikonų gatvėje. Kažkada ten buvo antikvarinis knygynas. Ant sienos dabar kabo pasaulinio garso airio portretas. Paisant tautybės jį reikėtų vadinti Séamas'u Seoighe'u. Tačiau airių kalba jis nerašė, nežinia, ar laikė ją gimtąja. Todėl ir žinomas jis kaip Jamesas Joyceas.
Gerdamas guinnessą pagalvojau, jog vien knygų nepakanka, kad būtų smagu tausoti savo tapatybę. Dar reikia gaivalo, kuris kartu su muzika lietųsi iš alaus statinės. Airių pasaulinės įtakos neįmanoma įsivaizduoti be jų muzikos, be Irish tunes.
Šiaurės Amerikos pilietinio karo metais airiškas daineles traukė šiauriečiai ir pietiečiai. Pateiksiu du muzikinių vagysčių pavyzdžius.
Šiauriečiai kaip savą dainavo „Airių savanorį“ pagal jų priešininkų pietiečių valstybinio himno „The Bonnie Blue Flag“ melodiją.
Pietiečiai ir dabar sava laiko „Airių brigados dainą“, nors Airių brigada kovėsi už Šiaurę.
„Fág an bealach!“ – „Šalin iš kelio!“ buvo tos brigados kovos šūkis.
P. S.
Dar viena airiška dainelė iš JAV pilietinio karo laikų: We'll Fight for Uncle Sam.
---
Susijęs rašinys: 10 dalykų, kuriuos pasauliui davė airiai
