Ypatingai 5-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje lauktas prancūzų literatūros enfant terrible ir bjaurusis ančiukas Frederikas Beigbederis, Vakarų pasaulio žiniasklaidos bei gerbėjų dėmesį užvaldęs ir Lietuvoje puikiai žinomu romanu "14,99 eurai" (http://www.omni.lt/index.php?base/z_110783) , vos atsipūtęs po skrydžio iš Paryžiaus penktadienio pavakarę surengė savo spaudos konferenciją.
Viename prašmatnesnių sostinės viešbučių gausiai susirinkusiai auditorijai Prancūzų kultūros centro atstovė, pristatydama pagarsėjusį rašytoją pažymėjo, jog už savo paskutinį romaną "Windows on the World" pernai prestižine Interallie premija apdovanotas Beigbederis "prieš gaudamas ją buvo žvaigždė, o dabar jis - superžvaigždė. Interallie premija, skiriama geriausiam žurnalisto romanui, galbūt yra net svarbesnė už "Gonkūrų" premiją".
Ką Beigbederis žino apie Lietuvą? – Trintignant mirtis, Milošas, Mekas
Veikiau panašus į karjeros vidurkelyje esantį malonų aukštosios mokyklos dėstytoją ekscentrikas, save vadinantis "profesionaliu arogantišku stuobriu", paaiškino, jog labai greitai sutiko atvykti į Vilnių, kadangi Prancūzijoje pastaruoju metu buvo surengta didelė reklaminė kampanija šiam miestui ir "panašu, jog dabar labai madinga čia atvažiuoti.
Tokiu makabrišku būdu ekscentrikas susirikusiesiems priminė tragišką prancūzų aktorės M. Trintignant žūtį Vilniuje. Tarsi to nebūtų gana, jis pridūrė, jog planuoja pasielgti Vilniuje taip pat kaip ir B. Cantat, tik dar nepasirinkęs savo aukos.
Spaudos konferencijos moderatorė, leidyklos "Tyto Alba" direktorė Lolita Varanavičienė paprašė papasakoti, ką rašytojas žino apie Lietuvą ir Rytų Europą.
Žinau prancūzų kalba rašiusį poetą Oskarą Milašių, kurio tėvas buvo lietuvis. Šįryt skaičiau jo eilėraštį ir jame buvo maždaug tokia eilutė: „tingi mergaitė saulės naktyje“. Galvojau, ką gi tai galėtų reikšti? Man labiausiai patinka poezijoje tai, kad nieko nesupranti, tačiau vis vien yra gražu. Oskaras Milašius yra didis lietuvių poetas, miręs prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Be to, žinau eksperimentinį “undergroundinį” Jono Meko kiną.
Jei tektų apibendrinti, daryčiau tokią išvadą: lietuviai yra išprotėję poetai, “undergroundiniai”, labai madingi. Tikiuosi, jog padariau gerą apibendrinimą šių dviejų žmonių pagrindu. O kalbant plačiau apie Rytų Europą, mane labai nustebino romano „14,99 eurai“ sėkmė šio regiono šalyse. „14,99 eurai“ yra išlepinto vaiko romanas, istorija apie reklamos kūrėją, kuris pats spjauna į savo šulinį - kritikuoja savo amatą. Plačiau pažiūrėjus - kritikuoja kapitalizmą, pinigų galią. Man keista, kad Rytų Europos šalyse, kurios tik dvyliką metų išgyvena kapitalizmą, toks šią sistemą kritikuojantis romanas turėjo tokį pasisekimą ir taip domina žmonės. „14,99 eurai“ gavo „Gonkūrų“ premijos atitikmenį Lenkijoje, išleistas Kroatijoj, Čekijoj, Ukrainoj, Rusijoj, Lietuvoje ir kitur ir visur sukėlė didėles diskusijas. Mane stebina, kad ką tik iš totalitarizmo į kapitalizmą perėjusios šalys yra susidomėjusios ir tokios gudrios sistemos atžvilgiu”.
Apie meilę moteris
Autorių džiugina ypatingas jo kūrinių populiarumas jaunimo tarpe:
“Dažniausiai kreipiuosi į jaunus žmonės, kurie nėra analfabetai. Man malonu žinoti, kad knygos patinka jauniems žmonėms, reiškia, aš dar ilgai turėsiu skaitytoją”.
Tačiau rašytoją labiausiai intriguoja jo santykiai su moteriškąją savo gerbėjų armijos dalimi:
“Nesuprantu: aš savo knygose labai negražiai kalbu apie moteris, tačiau vis daugiau jų skaito mano knygas. Tai kažkokia mazochistinė tendencija. O galbūt jos skaito mano kuklius kūrinius tam, kad sužinotų kas vyksta šiuolaikinio liguisto vyro smegenyse?”
Ir patikino gausiai susirinkusias gerbėjas:
“Matau daug moteriškos lyties asmenų, kurie mane labai domina - tai mano mėgstamoji lytis”.
Koks tas šiuolaikinis rašytojas?
“Gal geriausias būdas kurti yra pusę savo laiko leidžiant tarp žmonių ir kitą pusę užsidarius knygos rašymui. O mano didysis planas šiuo metu yra amžinai pranykti Vilniaus viešbutyje, kuriame apsistojau ir parašyti trijų tūkstančių puslapių knygą, kuri bus išleista apie 2027 m. Tai bus variacijos Nabokovo „Lolitos“ tema, tik pagrindinė herojė jau nebebus paauglė", - daugiaprasmiškai žiūrėdamas į L. Varanavičienę savo kūrybos planais dalijosi F. Beigbederis.
Lolita Varanavičienė, garsiai sakydama „No, no“, suskubo pareikšti, jog idėja nėra pernelyg žavinga arba bent jau jos gvildenimą vertėtų atidėti vėlesniam laikui. Tuoj pat buvo pakeisti pokalbio temą užduodant klausimą apie rašytoją ir kančią bei didesnį publikos prielankumą kenčiančiam rašytojui.
“Reikia atrodyti, jog labai kenti, kad į tave žiūrėtų rimtai, - nuotaikingai pasakojo rašytojas. - Pastebėjau, kad rašydamas linksmus kūrinius jokių premijų negavau, o iškart jas ėmiau gauti pradėjęs rašyti liūdnus kūrinius. Taigi, už liūdesį, skausmą, širdgėlą literatūroje yra atlyginama, o už humorą baudžiama".
Trisdešimt aštuonerių metų amžius rašytojo pasiteiravus ar jam aktuali gyvenimo vidurio krizės problema F. Beigbederis tvirtai atsakė:
“Šią krizę išgyvenau būdamas keturiolikos. Iš tikro gyvenu nuolatinėje užsitęsusios paauglystės ir atsisakymo suaugti būsenoje. Šiaip dažnai sakau, kad esu bailys, išdavikas, egoistas, trumpai - normalus žmogus”.
Dalindamasis savo požiūriu į skaitytojų palankumą ir populiarių autorių profesionalią kritiką jis pareiškė:
“Visi, kurie sako, kad nesistengia sužavėti skaitytojų, yra melagiai. Manau, kad netgi J. Joyce rašydamas „Ulysses“ norėjo jiems patikti. Norisi turėti drąsos apie tai negalvoti, tačiau norisi ir dalintis su skaitytoju tuo pačiu malonumu. Rašytojams, kurie sako, kad rašau sau, o ne skaitytojui, patariu savo raštus dėti į stalčių. Beprasmiška kirsti Suomijos medžius tam, kad spausdinti vien tik patiems rašantiesiems įdomias knygas. O dėl kritikos: išradau sistemą kaip juos laikyti atokiau nuo savęs - aš pats tapau literatūros kritiku. Aš labai gerbiu kritiką, ypač kai ji apie mane atsiliepia palankiai. Knyga „14,99 eurai“ buvo labai kritikuojama ir peikiama, tačiau paskutinės knygos pasirodymą kritikai pasveikino ir tai jai netrukdo būti gerai parduodamai".
“Tai mūsų kartos „Titanikas“, vietoj ledkalnio buvo „Boeing-747“, o Leonardo Di Caprio esu aš?”
Naujausias rašytojo romanas "Windows on the World" skirtas 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedijos Amerikoje temai.
“Rugsėjo 11-oji yra toks milžiniškas įvykis, jog man keista, kodėl daugiau nėra apie tai parašyta romanų. Dėl suprantamų priežasčių nė vienas JAV rašytojas apie tai dar nerašė. Kadangi man pasisekė tuo metų būti toli nuo Niujorko, manau kad ta distancija man suteikia teisę kalbėti apie šį tragišką įvykį, kuris yra viena didžiausių mūsų laikų tragedijų. Nėra tiek daug istorijų, kurios galėtų tapti šiuolaikinio gyvenimo metafora. Apie rugsėjo 11-osios įvykius prirašyta daug žurnalistinės medžiagos, tačiau tik grožinis kūrinys mano manymu leidžia suprasti kas iš tikrųjų tuomet įvyko. Kadangi knygyne neradau apie tai romanų, nusprendžiau pats pasišvęsti jo rašymui. Tai mūsų kartos „Titanikas“, vietoj ledkalnio buvo „Boeing-747“, o Leonardo Di Caprio esu aš.
Rašytoją ypatingai piktina prancūziškas antiamerikietiškumas: "Mes kritikuojam Ameriką, norime prieš ją atsilaikyti, bet kultūrine prasme esame jos kolonizuoti. Užaugau žiūrėdamas amerikietišką kiną, skaitydamas komiksus, romanus, klausydamasis amerikietiškos muzikos ir man rodos, kad labiausiai antiamerikietiški menininkai ir yra patys amerikiečiai. Pasipiktinau, kai Prancūzijoje išgirdau piktybišką reakciją į rugsėjo 11-osios įvykius, atseit „jie patys kalti“. Man atrodo, kad antiamerikietiškumas yra absurdas. Gali būti nusiteikęs prieš Bushą, bet ne prieš visą šalį. Man baisu, jei prieš kokios nors šalies pavadinimą išgirstų priešdėlį “anti-“.
Šiek tiek apie estus
Ir tarsi norėdamas pademonstruoti, jog jau spėjo susipažinti su lietuviškomis realijomis ir netgi vietinio humoro plonybėmis, tarstelėjo:
“Pavyzdžiui, įsivaizduokite žmonės, kurie būtų antiestai arba antibelgai. Bet gerai paieškojus gali sutikti ir simpatišką estą, reikės ilgai ieškoti, bet esu tikras kad toks atsiras. - keldamas vis didesnes šypsenas susirinkusiųjų veiduose dalijosi vietinio humoro išmanymu.
Ir vėl apie rimtus dalykus
“Taigi, nepasitikiu visai tais „anti-“. Iš dalies rugsėjo 11-osios įvykius ir išprovokavo antiamerikietiškumas, Amerikos kritika. Girdėdami tiek kritikos žmonės net buvo pasiruošę nusižudyti patys tam, kad nužudytų kitus žmonės. Romano „14,99 eurai“ pabaigoje herojus, įsitikinęs kad dėl visų jo nelaimių kalta Amerika, Floridoje nužudo senutę amerikietę. Aš tai parašiau 1999m. ir 2001 m. rugsėjo 11-ąją prisiminęs tai jaučiausi labai nejaukiai ir blogai, kadangi pamačiau, kaip mano fantazija tampa realybe. O bendrai kalbant apie mūsų vakarietišką gyvenimo būdą aš pats pirmas pulsiu jį kritikuoti, nes manau kad esame puolę į kraštutinumus, paviršutiniškumą ir kraštutinį hedonizmą. Tačiau yra ir tokie dalykai ir tokios laisvės kurias aš noriu ginti”.
Kažkada rimtus politikos mokslus studijavęs Beigbederis nepatikliai žvelgia į šios planetos galinguosius:
“Darant kažką nuobodaus jūs norite vieno dalyko - nepaklusti. Pavojingiausi žmonės ir yra tie, kurie mokosi rimčiausius dalykus. Visi turintys Harvardo diplomus man atrodo psichopatai. O dažnai šitie žmonės ir vadovauja planetai. Mane mokė ekonomikos, politikos, menedžmento, marketingo taip tarsi šie dalykai būtų mokslas. Tačiau pradėjęs dirbti įvairiose vietose pastebėjau, kad tai ne mokslas, o kažkokie pokštai. Aš tuomet labai įsižeidžiau ir atkeršijau rašydamas knygas”.
Kapitalizmą aršiai kritikuojantis, nors jo teikiamų gėrybių neatsisakantis rašytojas tikino: "įsižiūrėjus į mums rimtai pateikiamą kapitalizmo sistemą pamatai jos absurdiškumą. Kostiumuoti didžiųjų įmonių vadovai norėdami pasipelnyti klastoja savo veiklos duomenis. Štai pastarieji įvykiai su "Parmalat", "Enron", esu tikras, kad ir Lietuvoj yra tokių dalykų. Aš gerbiu įmonių vadovus, kurie taip daro, tačiau tuomet tegul jie man nesako, kad tai yra pagal racionalius dėsnius funkcionuojantis rinkos mechanizmas. Būtų kur kas geriau, jei tuomet jie savo reklaminėje kampanijoje sakytų: „Pirkite mūsų produktą, nes už tuos pinigus mūsų kompanijos prezidentas nori nuskristi į Kalmanų salas“. Tiesiog laukiu kuomet gi tokia reklama pasirodys televizijoje”.
Kaip nuogas Beigbederis apie anarchizmą televizijoje diskutavo
Šiuo metu Beigbederis kaip tik ir rašo romaną apie televiziją: "tam, kad parodyti, jog televizija yra tūkstanti kartų blogiau už reklamos industrija".
"Omni Laikui" paprašius papasakoti apie jam įsimintiniausią savo veiklos televizijoje epizodą, Beigbederis prisiminė savo laidą, skirtą anarchijos temai: "Aš buvau visiškai nuogas ir kalbėjausi su rašytojais bei kritikais, kurie taip pat buvo visiškai nuogi. Laidoje dalyvavę žiūrovai taip pat buvo nuogi. Netgi operatoriai buvo nuogi. Bet įdomiausia tai, kad ta laida vyko taip rimtai, tarsi būtume apsirengę. Ir niekas nė karto net neužsiminė apie mūsų nuogumą. Deja, laidoje nedalyvavo nė viena moteris. Daug jų bandėm įtikinti, bet nepavyko - jos reikalavo labai daug pinigų. Todėl laida buvo kiek panaši į gėjų klubą."
Sakydamas, jog diena, kai jis įgyvendino savo siekį - būti atleistam iš reklamos agentūros - "buvo graži diena, nes atgavau savo laisvę", nepamiršo paminėti, kad tos laisvės piniginė išraiška buvo penkiasdešimt tūkstančių eurų - tokio dydžio išeitinę išmoka jam buvo sumokėta.
Ar meilė tikrai trunka tris metus?
Pirmasis Lietuvoje išleistas ir iki šiol itin skaitomas F. Beigbederio romanas "Meilė trunka trejus metus" nė visus skaitytojus įtikino savo kategorišku pavadinimu, bet rašytojas tikina, kad tai tik jo asmeniniam atveju taikytina formuluotė:
“Knyga buvo išleista 1997m. Tuo metu jau maždaug 2,5 metų buvau vedęs ir tikrai dariau viską, kad paneigčiau knygos pavadinimą. Deja, šis pavadinimas sako tiesą. Vėliau man nutiko dar dvi meilės istorijos ir jos abi truko maždaug po tris metus. Tai gal rodo, kad esu beprotis, kuriam toks apibendrinimas tinka. Tačiau yra žmonių, kurie kartu gyvena ir 47 metus, bet manau, kad 44 metus tie žmonės nuobodžiauja.
Didžiausia tūkstantmečio blogybe F. Beigbederis pavadino pranykusį sugebėjimo svajoti:
“Mane labiausiai piktina svajonių išnykimas. Tikrai žinau, kad utopijos yra dažnai nuviliančios, o svajonės pavojingos. Žmogui reikia svajoti tam, kad galėtų gyventi. Jei iš žmogaus atimsime Dieva ir viltį, žmogus išprotės. Manau, kad visos mano knygos apie tai ir kalba. Kartais atrodo, kad pasauly nėra kitos vilties, nebent turėti gerą automobilį ir „Gucci“ kostiumą. Aš ieškau naujos utopijos. Paskutinio mano romano pabaigoje yra vilties pradžia. Bet norėdami apie ją sužinoti turėsite perskaityt knygą”,- tarsi tarp kitko nepamiršti perskaityti savo naujausio produkto siūlo reklamos pasaulio demaskuotojas Beigbederis,
Spaudos konferencijos įspūdžius aprašė "Omni laiko" žurnalistas Rimas Zakarevičius
