Tokius žmones vadina ekstrasensais, aiškiaregiais ir net raganiais. Jie patys save – ezoterikais ir parapsichologais. Žmonės į juos kreipiasi, kai surasti atsakymus į rūpimus klausimus tampa ypač sunku, o kartais tai padaryti įprastu būdu net neįmanoma.
Spaudoje plačiai nuskambėjo istorija apie Lentvaryje mįslingomis aplinkybėmis dingusį studentą, o jo šeimos surengtose paieškose aktyviai dalyvavo ir ezoterikas Mindaugas Starvinskas. Jis sutiko naujienų portalui balsas.lt papasakoti apie neįprasto savo darbo subtilybes.
– Kokiais klausimais į jus dažniausiai kreipiasi žmonės?
– Klausimų sulaukiu labai įvairių. Kreipiasi ir šeimos, ir pavieniai žmonės. Niekada nesiskelbiu, kad esu aiškiaregis ar žynys, savo tinklalapyje nurodau, kad esu ezoterikas. Šie epitetai – tai pačių žmonių uždėtas tam tikras šablonas, kai padėjau vienam, kitam, o paskui ėmiau sulaukti vis daugiau pagalbos prašymų.
– Problemos, kurias su jūsų pagalba nori išspręsti žmonės, yra konkrečios ir aiškios ar ilgalaikės, susijusios su visą gyvenimą trunkančiais procesais?
– Konkrečių klausimų sulaukiu labai retai, dažniau kalbama apie abstraktesnius dalykus. Žinoma, žmonėms aktualūs santykių, darbo, kelionių klausimai. Jiems rūpi sužinoti, kada seksis, o kada nesiseks, itin dažnai klausiama apie sveikatos būklę ir norima sužinoti mirties datą.
– Juk atsakymas į klausimą, kada ateis paskutinioji valanda, žmogaus gyvenime gali nulemti labai daug. Žmogui tik leidžiama pačiam susiprasti, koks galėtų būti atsakymas, ar atsakoma be jokių užuolankų?
– Toks yra mano darbas, bet negaliu pasakyti vienintelio teisingo atsakymo. Kai pas mane ateina žmogus, visuomet sudaroma sutartis, kurioje numatytos tam tikros sąlygos. Viena jų – į klausimus atsakau remdamasis tik savo asmenine kompetencija ir požiūriu, tad atsakymus į rūpimus klausimus siūlau priimti kaip žaidimą, o ne kaip vienintelę tiesą. Kartais juokaudamas žmonėms sakau: „Netikėkite niekuo, kas jums sakome, net tuo, ką sakau aš, bet reikia padaryti.“ Dažnai žmonėms pasiūlau įvairių pratimų ar meditacijų ir leidžiu patiems viskuo įsitikinti ir atrasti.
– Į jus kreipiasi žmonės, ieškantys dingusių be žinios artimųjų. Ar šis darbas sunkus?
– Nesu tas, kuris nuolat ieško dingusių žmonių. Paprastai pagalbos prašymų sulaukiu per draugus ir pažįstamus, pats jokių panašių paslaugų nesiūlau. Keletą kartų ieškojau dingusių žmonių. Mano spėjimai, kur jie gali būti, pasitvirtino, bet tai nėra pagrindinis mano darbas.
– Kokia istoriją galėtumėte prisiminti iš savo darbo praktikos, kai pavyko padėti didelių bėdų turinčiam žmogui?
– Tokių istorijų yra labai daug, visos yra unikalios. Į kiekvieną situaciją reikia žvelgti labai savitai ir nepriskirti kokiam nors šablonui. Dirbu daugelyje sričių – atlieku gydomuosius masažus, teikiu parapsichologo konsultacijas, kartais ieškau dingusių žmonių.
– Kalbant apie jūsų, kaip parapsichologo, darbo praktiką, kokių itin sudėtingų atvejų esate turėjęs?
– Kartais ateina depresija sergantys ar jau praradę viltį gyventi žmonės. Pasitaiko žmonių, kurie galvoja apie savižudybę. Pirmiausia stengiuosi pagelbėti pokalbiu, nuoširdžiu bendravimu, džiaugiuosi, kad nė vienas iš mano konsultuotų žmonių taip ir nepriėmė to lemtingo sprendimo pasitraukti iš gyvenimo.
Neseniai pas mane lankėsi depresija serganti moteris Ši liga ją užklupo dėl to, kad neseniai mirė vyras. Ji jautėsi praradusi gyvenimo džiaugsmą, o ilgainiui prarado ir darbą. Po vienos konsultacijos padėtis pasikeitė iš esmės ir iš tos moters sulaukiau ne vienos padėkos.
– Ką galima padaryti per vieną konsultaciją, kad būtų įveikta tokia didelė problema?
– Tikriausiai nelabai ką galima, bet kartais pasiseka. Dažnai mano duris pravėrę žmonės prašo ką nors juose pakeisti, nori, kad užsiimčiau kokia nors magija ar būrimu, hipnoze. Taip yra todėl, kad žmonės nemoka su savimi susigyventi, savęs pažinti , o kalbantis pamažu problemos įveikiamos.
– Nuo ko priklauso galimybės padėti žmogui ir suvokti jo situacijos sudėtingumą?
– Tam reikia pažinti visatos dėsniu, atrasti save, kad būtų galima keisti ką nors kitą. Tai milžiniškas darbas.
Žmogui reikia išmokti priimti pasaulį tokį, koks jis yra, išmokti valdyti savo mintis, suprasti Dievą, suvokti, kas yra kūnas, kas yra siela, kas yra dvasia, sąmonė, pasąmonė... Tai daugybė sudėtingų, bet esminių klausimų, tačiau kai randami atsakymai, susidaroma tam tikra pasaulėžiūra. Žinoma, kiekvienas žmogus turi savą pasaulėžiūrą, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ji gali keistis. Pavyzdžiui, jie nemoku valdyti pykčio, esu kerštingas, tai pasekmės bus visuomet aiškios...
– Sakoma, kad šiuo metu Lietuvoje siaučia savižudybių epidemija. Kaip manote, ar tai kiekvieno žmogaus asmeninė krizė, ar visos visuomenės problema?
– Savižudybė – baisus dalykas, žmonės turi atsitokėti ir suprasti, kad nėra vienos išeities ar vienos kelio. Nesakyčiau, kad tai tik Lietuvos problema, bet žmonės jaučiais prislėgti dėl sunkių darbo paieškų, pinigų stygiaus, nesusikalbėjimo ir pan. Tam tikra prasme tai politinė problema, kurią būtina spręsti kompleksiškai ir į tą procesą turėtų įsitraukti visi – nuo mokyklų mokytojų iki medikų ir mokslininkų. Savižudis nusižudydamas labai pakenkia sau – beveik nelieka galimybių atgimti, o tik klaidžiojimas tam tikroje terpėje, tokių žmonių siela išgyvena savotišką nuolatinį badą. Tam tikra prasme tai natūralus būdas save sunaikinti – žmogus netenka vilties ir bando nusižudyti. Pažiūrėkime į pasaulį – ką valgome, geriame, kokiomis mintimis gyvename? Jei tai nuoširdžiai pagvildensime, pamatysime, kad kiekviena iš mūsų linkęs į lėtą savižudybę ir tai daro labai sąmoningai.
– Ar yra koks skirtumas, kai ieškoma savo ir nesavo noru iš gyvenimo išėjusio žmogaus?
– Kiekvieną kartą akcentuoju, kad jei nėra rastas mirusiojo kūnas, tai tikrai nereiškia, kad žmogus yra miręs. Juk kai žmogus numiršta, gydytojas paprastai konstatuoja mirties laiką. Parapsichologas ar ezoterikas, užsiimdamas tam tikra praktika, gali nustatyti, ar asmuo yra gyvas, bet žmogui dažniau yra sakoma, kad tikėtina, jog žmogus miręs, bet kol nerastas kūnas, turėkime viltį.
– Ar esate sulaukęs prašymų padėti, bet to daryti jums neleido vidinė etika?
– Taip, tokių prašymų būna. Kartais prašoma pakenkti kokiam žmogui arba norima sužinoti apie kito žmogaus sveikatą. Tokią informaciją suteikti atsisakau, nes ji gali būti atskleista tik pačiam besidominčiajam.
– Ar kiekvienas žmogus gali tapti parapsichologu ar ezoteriku – užtenka specialių studijų ar reikia turėti tam prigimtinę dovaną?
– Šokėju ir dainininku gali tapti kiekvienas, bet tam reikia treniruočių ir vokalo pamokų. Ezoterikams ir parapsichologams tam tikras savybes daug dirbant galima išsiugdyti. Šiuo metu pasaulyje pastebima tendencija, kai žinomi parapsichologai ir ezoterikai meta darbą ir imasi veiklos kitose srityse, nes suvokia, kad šis užsiėmimas gali tapti net pavojingas.
– Ar matyti ir žinoti daugiau nei kiti netampa tam tikra gyvenimo našta?
– Ezoterikas yra žmogus, kuris moka išeiti į kitą „išmatavimą“ ir moka grįžti. Žmogus savyje ugdo tam tikrus gebėjimus. Kai jie išugdomi, galima prisijungti prie informacinio lauko, bet tai nėra našta.
